top of page
Ieškoti

Atskirtis, neišgyventos emocijos ir kelias į bendrystę: žmogaus ryšio alchemija

  • Writer: Alla Budriene
    Alla Budriene
  • 05-15
  • 3 min. skaitymo




Viena didžiausių šiuolaikinio žmogaus žaizdų yra atskirtis – nuo savęs, nuo kitų, nuo gamtos, nuo to, ką galėtume vadinti gyvenimo šerdimi. Tai vidinė būsena, kai net ir būdamas tarp žmonių, jauti, jog „nesi tame“. Tarsi stebėtum pasaulį pro stiklą – arti, bet nepasiekiamai. Ši būsena tampa ne tik emociniu diskomfortu, bet ir pagrindu daugeliui psichologinių bei somatinių simptomų.


Geštalto psichoterapijoje žinome, kad atskirtis dažnai nėra objektyvi realybė, o neišgyventų emocijų pasekmė. Emocijos, kurioms neleidžiame pasireikšti, kurios liko „įstrigusios“ mūsų kūne ar psichikoje, tampa tarsi blokais tarp mūsų ir pasaulio. Kai nebebendraujame su savo vidiniu pasauliu, ryšys su išoriniu taip pat ima blėsti.



Atskirtis kaip prarastas kontaktas su jausmu



Dažnas sako: „Nesuprantu, kodėl nesijaučiu laimingas – juk viską turiu.“ Arba: „Jaučiuosi tarsi gyvenčiau ne savo gyvenimą.“ Tai ženklai, kad prarastas kontaktas ne su „išoriniu“ gyvenimu, bet su vidiniu emociniu pasauliu. Mes išmokome nejausti: slopinti liūdesį, ignoruoti pyktį, vengti vienatvės, skubiai keisti nuotaiką, kai tik pasidaro sunku.


Tačiau emocijos nėra „problema“ – jos yra kelias į kontaktą. Kai leidžiame jausmams būti – net ir tiems, kurie atrodo nemalonūs – jie ima tekėti, ir mes sugrįžtame į gyvumą. Vienas didžiausių paradoksų: norėdami vėl jaustis gyvi, turime drįsti jausti ir skausmą.



Emocijų sulaikymas – kaip mikroatskirtys kūne



Kiekvieną kartą, kai nuslopiname jausmą, kūnas tai prisimena. Tai gali būti įtemptas žandikaulis, užspaustas krūtinės raumuo, paviršutiniškas kvėpavimas. Geštalto praktikoje dirbame ne tik su žodžiais, bet ir su kūnu – nes kūnas niekada nemeluoja. Jis parodo, kur ir kokią emociją laikome. Šios vidinės įtampos – tai tarsi mikroatskirtys, kurios kaupiasi, kol galiausiai ima kelti nerimą, depresiją, vienišumo jausmą ar net fizinius negalavimus.



Kodėl bendrystė gydo?



Atskirtis negali būti „išmąstyta“. Ji gali būti išgyventa ir ištirpinta santykyje. Gydanti bendrystė – tai erdvė, kurioje esame matomi ne dėl savo pasiekimų, o dėl savo tikrumo. Kai esame tarp žmonių, kurie priima mus su visais mūsų jausmais – net su baime, liūdesiu ar susikaustymu – įvyksta alchemija. Staiga ima tirpti šarvai, o po jais – gyva, jautri, mylinti širdis.


Terapinėje grupėje ar bendruomenėje, kurioje leidžiama būti pažeidžiamu, atgimsta prigimtinis žmogaus gebėjimas jungtis. Bendrystė nereiškia, kad dings visos problemos. Tai reiškia, kad jose nebebūsi vienas.



Išgijimo kelias: ne tobulėti, o prisiminti



Vienas svarbiausių lūžių terapijoje įvyksta tada, kai žmogus suvokia: „Aš visada buvau pakankamas. Aš niekada nebuvau atskirtas. Aš tik pamiršau, kaip tai jaučiasi.“ Tuomet nebereikia ieškoti tobulumo ar „taisyti“ savęs – užtenka prisiminti save tikrą.


Prisiminimas prasideda per jausmą. Kai leidžiame sau jausti liūdesį – net be paaiškinimo, kai leidžiame kūnui virpėti nuo gyvumo, kai nesipriešiname vidiniams potyriams – tada iš vidaus ima kilti kontaktas, o kartu – meilė. Ne sentimentali, bet esminė – ta, kuri buvo visada.



Pabaigai: kvietimas



Jei jautiesi atskirtas, vienišas ar „be vietos“ – nesi vienas. Tai bendražmogiška būsena, kylanti ne todėl, kad su tavimi kažkas ne taip, bet todėl, kad pasaulyje vis dar trūksta tikrų erdvių jausmui, ryšiui ir tiesai.


Kviečiu tave neskubėti to „pataisyti“, bet susitikti su tuo. Jausti, kvėpuoti, būti. Ir ieškoti erdvių, kur gali būti matomas toks, koks esi. Tik tada pradeda skleistis giliausia žmogaus dovana – būti ryšyje. Ir būtent šiame ryšyje mes sugrįžtame į save.



Su pagarba žmogaus jautrumui ir drąsai jausti,

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė


Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.






 
 
 

Comments

bottom of page