Kai širdis jaučia pabaigą: apie gyvenimo ciklus ir gebėjimą švęsti ne tik pradžią

“Nu, tai kas toliau?”, klausinėja giminės ir artimieji sūnui bebaigiant paskutiniuosius metus aukštojoje mokykloje.

“Tai nestudijuosi magistro? O tai ką tada darysi? Dirbsi kažkur?”, tęsia klausimų tiradą, siekdami užpildyti savo pačių protuose tą nepakeliamą nežinomybės prarają, kuri dažniausiai atsiranda pabaigų etapuose. 

Visai neseniai gyvenome garantijų ir užtikrintumo sistemoje, kurioje jau nuo gimimo buvo nuspręsta kiekvieno piliečio ateitis: mokykla - aukštoji arba profkė - paskyrimas - butas - šeima - pensija - laidotuvės. Na, šiandien bene vienintelės garantuotas ir neišvengiamas etapas liko, o visur kitur - laisvė rinktis. Žinoma, daug kas ilgisi senosios sistemos, nes tikrai ne kiekvienas žino, ką su ta laisve daryti:(, o dar ir atsakomybę prisiimti už savo gyvenimą ir pasirinkimus - tai iš vis katastrofa. Tokioje sistemoje žmonės tiesiog neturėjo galimybės pajusti, kas yra neapibrėžtumas, kas tai per būsena, kai senas pasibaigė, o naujas dar neprasidėjo. 

Pabaigos, kurių nesame pasiruošę sutikti

Neretai mes neatpažįstame pabaigos ne todėl, kad jos nėra, o todėl, kad bijome pripažinti ją, įvardyti, išgyventi. Kaip rašo Geštalto terapeutas Gianni Francesetti, mirtis ir netektis – tai fenomenai, kurie šiuolaikinėje visuomenėje dažnai neturi erdvės. Jie nutylimi, maskuojami, „tvarkomi“, bet retai išbūnami. Ir tai persikelia į mūsų kasdienybę – mes nemokame užbaigti. Nemokame išbūti ten, kur „nieko nebeliko“. Bijome tylos, tuštumos, sustojimo. Todėl laikomės. Vilkiname. Tikimės. Įsikimbame į tai, kas buvo, nes bijome to, kas po pabaigos.

Gyvenimas, kuris bijo mirti, negali atgimti

Geštalto terapijoje mes matome, kad gyvenimas teka ciklais – prieškontaktis, kontaktas, pilnas ciklas, atsitraukimas, užbaigimas. Bet dažnai žmonės įstringa tame cikle – tarp „dar ne viskas“ ir „jau nebėra“. Pabaiga tampa pakibusia būsena, kurioje nėra aiškumo, bet ir nėra tikro buvimo. Taip gimsta negyvas laukimas – o laukimas visada slepia skausmą, kurio vengiam.

Jauna mergina, su kuria dirbau terapijoje, kreipėsi į mane po to, kai išėjo iš darbo, kuriame dirbo trumpą laiką. Ji jautė kaltę, kad neišdirba vienoje darbovietėje ilgesnį laiką, kad vis blaškosi ir neranda savęs. Vėliau paaiškėjo, kad ji ilgai laikėsi už santykių, kurie seniai buvo išsisėmę. Laikėsi iš saugumo, iš įpročio, su viltimi, kad kažkas dar pasikeis. Priėmusi sprendimą nutraukti santykius, mergina pradėjo naują savo gyvenimo etapą ir pokyčiai jos gyvenime netruko ateiti. 

Tokių istorijų tikrai žinome ne vieną: “Negaliu išeiti iš darbo, nes nežinau, kas aš be darbo esu.” “Negaliu atsisakyti verslo, kuris atima iš manęs gyvybinę energiją ir negeneruoja poreikius atitinkančių pajamų, nes nežinau, ką kito galėčiau daryti.” “Negaliu pradėti savo veiklos, nes manęs reikia mano šeimai.”, “Negaliu gyventi pilnavertiško gyvenimo, nes mano tėvai mane vaikystėje traumavo” ir t.t.

Kai galime palaikyti pabaigos erdvę, kai leidžiame sau išbūti be žinojimo, be planų, be užtikrintumo – ten pradeda augti gyvybė. Tik tada galime išgirsti naują kvietimą. Bet ne iš išorės – iš vidaus.

Kodėl nepaleidžiame?

Dažnai žmonės nepaleidžia ne todėl, kad trūktų jėgų, o todėl, kad viduje vis dar gyvi lūkesčiai.

Lūkestis, kad dar įvyks kažkas svarbaus.

Kad kitas pasikeis.

Kad ateis atsiprašymas.

Kad bus įvertinta.

Kad bus logiška pabaiga, kurią galima suprasti, susieti, paaiškinti.

Bet gyvenimas ne visada pasako „kodėl“. Ir ne kiekviena pabaiga turi turėti gražų uždarymą. Lūkesčiai mus laiko praeityje arba ateityje. Jie sako: „Dar ne dabar“, „dar truputį“, „kai bus aišku, tada užbaigsiu“. Bet tai tik proto pastanga išvengti tikrojo susidūrimo su tuštuma. Tuštuma, kurioje nebus paaiškinimo. Tik jausmas. Tik vidinis žinojimas: „Tai jau viskas.“

Terapijoje neretai išgirstu:

„Aš dar negaliu paleisti, nes taip nesąžininga.“

„Aš noriu bent jau gero žodžio, užbaigimo.“

„Noriu, kad jis suprastų, kiek man tai reiškė.“

"Noriu, kad gražiai pasibaigtų."

Tai žmogiška. Tai jautru. Bet kartais, kai laikomės tų lūkesčių, mes nebesame dabartyje. Mes tampame įšalę laukiantieji – nelaisvi, nes esame priklausomi nuo kito žmogaus reakcijos, nuo išorinio patvirtinimo.

Lūkesčiai – subtili iliuzijos forma

Lūkesčiai nėra tik mintys. Jie dažnai sėdi kūne: įtampoje, sulaikytame kvėpavime, užgniaužtame balse. Jie sako: „Dar ne dabar.“ Bet kūnas dažnai žino: „Jau seniai dabar.“

Kai leidžiame sau išgyventi nusivylimą, kad nebus taip, kaip tikėjomės – tada galime pradėti atsisveikinti. Tik tada atsiranda tikra erdvė pabaigos šventei – ne kaip pakaitalui to, ko nesulaukėme, bet kaip savo vidinės laisvės ženklui.

Užbaigimas – tai ne pritarimas praeičiai, o atsakomybė už dabartį

Mes gyvename kultūroje, kuri šlovina pradžias, bet bijo užbaigimo. Kuri sako: „Pradėk, siek, kurk“, bet nepasako: „Sustok, paleisk, užbaik.“

Tačiau tikras žmogaus augimas vyksta tada, kai pabaiga tampa švente. Kai santykius, darbus, projektus, net savęs versijas galime palaidoti su meile, o ne kalte ar kartėliu. Kai atsisveikinimas tampa padėka gyvenimui už patirtis.

Priimti pabaigą nereiškia, kad viskas buvo gerai. Tai nereiškia, kad nereikia liūdėti, pykti ar gailėtis. Tai reiškia, kad pasirenkame gyventi iš to, kas yra, o ne iš to, ko tikėjomės. Tai reiškia pasakyti: „Aš renkuosi būti čia, o ne laukti, kad praeitis pasitaisytų.“

Pašaukimas, apie kurį tyliai kalba gyvenimas, dažnai slypi ne „ką turi padaryti“, bet ką turi paleisti. Ne ką sukurti, bet ką užbaigti. Ne kur skubėti, o kur sustoti.

Kai paleidi – ne tik atlaisvini vietą. Tu grįžti į save.

Klausimai apmąstymui:

• Kurių savo gyvenimo sričių dar laikaisi, nors jauti, kad jau laikas paleisti?

• Ar leidai sau išbūti tuštumoje, be atsakymų, be žinojimo?

• Ką tau reiškia pabaiga – ar ji gąsdina, ar kviečia?

• Kokius atsisveikinimus galėtum paversti švente?

Kartais gyvenimas kviečia ne pradėti, o užbaigti. Ir tame tyliame kvietime slypi didžiausia dovana – laisvė būti savimi.

Pabaigas švenčianti

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#atskirtis #unikalumas #autentiskumas #gyvenimokelias #resursai #kuryba #emocijos #jausmai #vidinispasaulis #terapija #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapija