Kodėl žmonės meta terapiją, jos dar nepradėję? Apie baimę, skausmą ir gyjimo paradoksą

Per savo patirtį kaip psichoterapijos praktikė ir žmogus, kuri pati praėjau ilgesnį terapinį kelią, vis dažniau pastebiu reiškinį: žmonės nori keistis, bet sustoja prie pat durų. Jie užsirašo į konsultaciją, kartais net ateina į pirmą sesiją, tačiau greitai pasitraukia – tarsi kažkas juos sustabdytų. Pradeda pamiršti sesijos laiką, "suserga" netikėtai ir t.t. Pradžioje terapinės praktikos tai keldavo susierzinimą, pyktį, nusivylimą: "Kaip galima negerbti kito žmogaus laiko?" "Kam reikia meluoti?"

Vėliau, kai kalbuosi su tokiais žmonėmis, išgirstu labai panašius žodžius: "Aš bijau, kad bus per sunku." "Nenoriu vėl grįžti į praeitį." "Bijau, kad palūšiu." O kai kurie atvirai sako: "Terapija man atrodo kaip savęs kankinimas. Kam knaisiotis ten, kur skauda, jei galima tiesiog gyventi toliau?"

Ir aš suprantu juos. Nors kliento atsitraukimas daugelio pradedančiųjų psichoterapeutų interpretuojamas kaip atstūmimas. Tačiau įsigilinus galima pamatyti, kad pasitraukimas nėra nukreiptas į terapeutą – tai gynybinis veiksmas prieš skausmą, kuris buvo pažadintas terapinio proceso metu.

Terapijos baimė – tai baimė jausti

Terapija nėra skirta sužeisti. Ji skirta pajusti tai, kas vis tiek jau yra – tik dažnai paslėpta, suspausta, nutylėta. Kai žmogus augo aplinkoje, kur būti jautriu reiškė būti pažeidžiamu, o būti pažeidžiamu reiškė rizikuoti (gauti bausmę, atstūmimą, smurtą ar gėdą), tada terapija neišvengiamai atrodo kaip pavojinga teritorija.

Nors daugeliu atvejų terapinė erdvė yra saugi, bet žmogaus kūnui ir psichikai ji iš pradžių jaučiasi nesaugi. Kūnas atsimena: kai buvau atviras – man skaudėjo. Kai užsidariau – išgyvenau. Todėl noras trauktis iš terapijos nėra silpnumas. Tai – instinktyvus išlikimo mechanizmas.

Kodėl kai kurie žmonės pasirenka likti su savo žaizdomis

Kai kurie žmonės pasirenka gyventi su savo skausmu kaip su seniai pažįstamu kambario draugu. Jis gal nepatogus, bet bent jau žinomas. Terapija reikalauja žengti į nežinomybę – o nežinomybė dažnai atrodo baisesnė nei skausmas. Kažkur esu girdėjusi frazę, kad žmonės bijo ne terapijos, o to, kaip terapija gali pakeisti jų gyvenimą.

Viena pažįstama, po kelių susitikimų pas terapeutę pasakė:

"Tai kažkokia kankynė, sadomazochizmas. Kiekvieną savaitę tiek verkti. Aš normaliai funkcionuoti ir dirbti nebegaliu. Jau geriau išprotėsiu nuo darbo, nei nuo savęs."

Ši frazė liko manyje ilgai. Jos "išprotėjimas nuo darbo" buvo būdas išvengti vidinio chaoso. Darbas buvo kontrolė, struktūra, įprasminimas. Terapija – nežinomybė, kuriai ji dar nebuvo pasiruošusi.

Ar ji prarado šansą? Ne. Tiesiog jos sistema dar nebuvo pasirengusi jausti. Kartais brandumas – tai ne gebėjimas gilintis, o gebėjimas pripažinti, kad šiuo metu negali.

Kai trauma tampa varomąja jėga

Paradoksalu, bet trauma ne visada griauna. Kai kuriems žmonėms ji tampa gyvenimo varikliu. Žmogus, kuris išgyveno kontrolę, gali siekti nepriklausomybės. Tas, kuris jautėsi nematomas, gali tapti kūrėju, menininku ar mokytoju, trokštančiu būti išgirstu. Kartais skausmas įgauna kūrybinę formą – jis verčia ieškoti prasmės, gylio, autentiškumo.

Pavyzdžiui: moteris, augusi smurtinėje šeimoje, gali pasirinkti studijuoti teisę ir tapti advokate, ginančia smurto aukas. Ji gali niekada nesilankyti terapijoje, bet savo gyvenimu kurti teisingumą, kurio vaikystėje pasigedo. Jos trauma gali tapti motyvacijos forma.

Kita vertus, tokia motyvacija dažnai yra susitraukusi energijos forma – ji kyla iš kovos, o ne iš meilės. Toks žmogus pasiekia daug, bet viduje jaučiasi tuščias, nuolat įsitempęs. Terapija čia galėtų padėti pamažu pereiti nuo "išgyvenimo režimo" prie "gyvenimo režimo". Kaip viena mano klientė sakė, aš noriu būti Human being o ne Human doing.

Kokia nauda, jei liktum

Jei žmogus pasilieka terapijoje, net ir tada, kai skauda, jis turi šansą pirmą kartą patirti, kad skausmas gali būti pakeliamas, kai jis nebe vienas. Tai radikaliai keičia vidinį pasaulį: atsiranda saugumo pojūtis, kuris anksčiau neegzistavo. Kai skausmas tampa matomas, jis praranda galią valdyti iš šešėlio.

Terapijoje žmogus mokosi:

• atpažinti, kada jo baimė yra praeities aidai, o kada dabarties signalai,

• priimti savo jausmus be gėdos,

• kurti santykį be kontrolės ar pasitraukimo.

Tai nėra lengvas kelias, bet jis veda į gyvenimo pilnumą.

Kokia nauda, jei neitum

Neatėjimas į terapiją – irgi pasirinkimas. Kartais žmogus turi kitų būdų tvarkytis: kūryba, sportas, dvasinės praktikos, darbas, santykiai. Visi šie būdai gali būti tiltas į tą pačią gijimo kryptį. Svarbu tik tai, ar žmogus gyvena vedinas baimės, ar gyvybingumo.

Jei pasitraukimas iš terapijos tampa atsiribojimu iš baimės, jis užšaldo gyvenimą. Bet jei tai – sąmoningas pasirinkimas, kad "šiandien dar nesu pasiruošęs, bet ateisiu, kai būsiu", tai irgi terapijos dalis.

Terapija nėra sadomazochizmas

Kartais žmonės sako, kad terapija – tai "kapstymasis po skausmą". Aš matau tai kitaip. Terapija – tai leidimas sau pagaliau jausti. Ji nėra kankinimas. Ji – švelnus išsivadavimas iš tylos, kuri ilgai slėpė gyvenimą.

Terapija nėra skirta iškasti žaizdą – ji skirta išmokti su ja gyventi taip, kad ji daugiau nevaldytių tavo pasaulio.

Žmonės meta terapiją, jos dar nepradėję, nes bijo, kad susidūrę su savo skausmu jie subyrės. Tačiau tikras paradoksas tas, kad būtent susidūrimas su tuo skausmu padeda nebesubyrėti gyvenime.

Kai žmogus leidžia sau pamatyti, iš kur kyla jo baimės, jis nebebijo savęs. Ir kai nebebijo savęs – jis tampa laisvas.

O kiekvieno terapeuto atsakomybė nėra "išlaikyti klientą terapijoje", o išlaikyti kontaktą su procesu – tiek kliento, tiek savo. Kartais procesas reikalauja atstumo. Svarbiausia, kad santykis liktų atviras – kaip durys, į kurias galima sugrįžti, kai žmogus bus pasiruošęs.

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#baimė #skausmas #gyjimas #ribos #konfliktai #fototerapija #autentiškumas #susitikimassusavimi #eksperimentai #pasirinkimas #gyvenimasbevertinimo #emocinėišmintis #būkpakankamas #vidinisaugumas #refleksija #jausmai #vidinispasaulis #terapijavilniuje #terapijaonline #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapijavilniuje #psichoterapija