Niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę: apie traumą, atsakomybę ir sveiką vidurį

"Ne taip svarbu, ką su mumis padarė kiti, kaip tai, ką mes padarysime su tuo, kas mums nutiko." Daug kartų girdėta Žano Polio Sartro mintis skamba paprastai, bet joje telpa visa suaugystės brandos logika: ta pati patirtis gali tapti tiek kartojamu scenarijumi, tiek šuoliu į aukštesnį sąmoningumo lygį. Girtuoklio vaikas gali užaugti alkoholiku – arba priklausomybių specialistu. Skirtumas – pasirinkime.

Trauma: užgyti, ne užmiršti

Psichologinės žaizdos užgyja, jei jų nuolat "nedraskome“, sako geštalto psichoterapeutė Larisa Didkovska. Su gyvenimu nesuderinamų traumų yra nedaug, tačiau skaudžių patirčių – gausu. Vis dėlto net vaikų namų istorijos nepasmerkia žmogaus vienai baigčiai. Prisirišimo stoka gali palikti randus, bet ji neprivalo tapti likimu. Esminis posūkis įvyksta ten, kur žmogus ima kaupti savo "įrodymus": sėkmei palankius veiksmus, optimizmą, tikėjimą ateitimi. Kai jų daugėja, frazė "niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę“ ima veikti kaip praktika, o ne paguodos lipdukas.

Karo kontekste ši tema ypač aštri. Vieni, patyrę tą pačią realybę, kyla į augimą; kiti – pastringa aukos vaidmenyje. Čia nereikia romantizuoti "grūdinimo“: mesti vaiką nuo liepto nėra mokymo metodas. Trims pavyks, septyni nuskęs. Tvarus augimas kyla iš saugaus mokymosi, nuoseklaus palaikymo ir asmeninio apsisprendimo, o ne iš ekstremalių sukrėtimų.

Suaugęs, Vaikas ir Tėvas mumyse

Transakcinės analizės kalba kiekviename gyvena trys būsenos: Suaugęs (atsakomybė, sprendimai), Vaikas (jausmai, kūryba) ir Tėvas (rūpestis, ribos, kartais moralizavimas). Subalansuotas gyvenimas – tai ne vieno vaidmens dominavimas, o lanksti kaita pagal situaciją. Čia ir prasideda integracijos darbas: ne slopinti "šešėlį“, o paversti jį energija veiksmui ir ribų gynimui.

Savirūpa ar egoizmas? Kiekis ir adekvatumas

"Rūpintis savimi“ nereiškia legalizuoti savanaudiškumą. Atskirti labai paprasta: kiekis ir adekvatumas. Vaikiškas džiaugsmas dėl eglutės ar laukimas stebuklo – sveika nostalgija. Bet griūti į bejėgiškumą ir tikėtis, kad "kažkas“ ateis ir viską sutvarkys – neadekvatu. Kitas polius – bandymas užsikrauti visą pasaulio atsakomybę. Sveikas vidurys – ten, kur aiškiai matome savo įtakos ribas: kas priklauso nuo manęs, o kas – ne.

Tai patvirtina ir universalios taisyklės: pirmiausia deguonies kaukę – sau, tik po to – kitam; skęstantį gelbėja tas, kuris moka plaukti ir tvirtai stovi krante. Resursas sau – atrama kitiems.

"Soft girls“ ir sūpuoklės tarp polių

Šiandien pasaulyje matomas "soft girls“ trendas – kraštutinio infantilumo banga po ilgos lygybės ir savarankiškumo epochos. Taip veikia sūpuoklės: jos siūbuoja į vieną pusę iki maksimalaus taško, o paskui atmetama su tokia pačia amplitude į priešingą pusę – irgi iki maksimumo. Taip ir su emancipacija, nepriklausomybe, autonomija ar "lygybe visame“: ir "fabrikuose, ir gamyklose“, ir "į gaisrą ir ant žirgo“ – viskas baigiasi tuo, kad vėl visos nori "ant rankyčių“, vėl nori būti lėlėmis, kurios mirksi blakstienomis, kurias rengia ir linksmina. Bet tai irgi tampa pavojinga – kodėl? Nes ir tai – neadekvatu. Tada meta į kitą pusę – ir sveikas vidurys yra ten, kur yra pasirinkimas, kur galimų elgesio modelių, veiksmų, sprendimų ir pasirinkimų diapazonas suteikia laisvę rinktis. Poliuose pasirinkimo nėra: arba aš – Barbė lėlė, kuri mirksi akimis ir nori, kad su ja žaistų, ją linksmintų, arba aš – ta, kuri „ant žirgo užsėda“ ir viską tempia. O norma – per vidurį. Ar mumyse turi būti ta pažeidžiama, jautri, bejėgė dalis? Turi, nes mes kartais esame bejėgiai, pažeidžiami, jautrūs – esame gyvos būtybės. Bet ar vien taip galima išgyventi visą gyvenimą? Greičiausiai ne, nes mes augame, o mūsų bejėgiškumas ir pažeidžiamumas virsta mūsų galimybėmis, pajėgumais, kompetencijomis. Svarbu, kad nei ten, nei ten nebūtų „perdozavimo“.

Gauso kreivė ir vidurio kelias

Prisiminkime Gauso kreivę. Ji sako, kad norma – tai dauguma, o dauguma – viduryje. Mažiau nei norma ar daugiau nei norma – už ribų, poliuose. Kaip ir su alkoholiu: jei tai taurė šampano ar vyno taurė per šventę ar savaitgalį – viskas gerai; bet jei butelis kas antrą dieną – tai progresuojanti psichiatrinė liga. Taip pat ir su jautrumu, pažeidžiamumu: jei esame jautrūs dangaus spalvai pro langą, gamtos grožiui, muzikos skambesiui, meno estetikai – tai geras jautrumas ir pažeidžiamumas. Bet jei negalime susitvarkyti su jokiu iššūkiu, nes esame bejėgiai, pažeidžiami ir jautrūs, ir griūvame į regresyvų modelį kaip maži vaikai – tada šis jautrumas ir pažeidžiamumas – "too much“.

Laisvė atsiranda viduryje, kur platus elgesio diapazonas leidžia rinktis: galiu būti švelni ir priimanti, bet galiu ir dirbti, kurti, ginti ribas. Esminis kriterijus – pasirinkimo laisvė, o ne įstrigimas viename vaidmenyje.

Laisvė ir atsakomybė

Vaikams taisyklių laužymas – augimo dalis. Suaugusiesiems – atsakomybės zona. Vaikas

nežino, kad peilis pjauna – jis sužino, kai įsipjauna. Vaikas nežino, kad nuo kėdės galima nukristi – sužino, kai nukrenta. Bet kai suaugę pažeidžia taisykles ir draudimus – jie tuo metu nebesivysto, o atsako už tai. Pažeidi taisyklę – prisiimi pasekmes. Ne "ką pagalvos žmonės“, o "ar esu pasirengęs(-usi) atsakyti už riziką?“. Brandos ženklas – sprendimai, paremti savęs girdėjimu, o ne įspūdžiu kitiems.

Vidinis vaikas – gyvybės šaltinis

Leisti savo vidiniam vaikui žaisti – sveika: lipti į kalnus, ragauti naujų virtuvių, džiaugtis švente kaip pirmą kartą. Tai ne bukas ekstremalumas, o gyvybės pulsas, kuris primena: galima daryti drąsius dalykus ir kartu išlikti atsakingam. Džiaugsmas, žaismingumas, truputis "nesąmonių“ – tvari energija, jeigu nepametame saugumo ribų.

Kaip gyventi nuovargio epochoje?

Karai, neramumai pasaulyje, naujos vyriausybės sekina. Šiandieniniame gyvenime prognozuojamumo, stabilumo, numatomumo niekas negalėtų garantuoti. Niekas. Šiandien turbūt visoje planetoje nei vienas žmogus iš tikro nežino, kada, kaip ir kas bus toliau – nei vienas, įskaitant visų šalių prezidentus, politikus, analitikus ir t.t. Ir ta užsitęsusi nežinomybė labai vargina.

Larisa Didkovska dalinasi trimis praktikomis, kurios padeda:

1. Nekinkyti "užspeistų arklių“. Neperkrauti savęs ten, kur nebūtina. Net malonūs ritualai turi kainą – prasmė atsiskleidžia, kai girdime savo pajėgumą ir nevengiam sakyti "šįkart – mažiau“.

2. Nepamesti tikėjimo. Ne euforija, o atrama: į Dievą, bendruomenę, tautos stiprybę, gėrio viršenybę. Tikėjimas suteikia prasmės horizontą, kai faktai – nepastovūs.

3. Organizuoti kasdienę rutiną. Maudynės, tvarkymasis, darbas, puodelis kavos, susitikimai – nedideli, bet stabilūs žingsniai, kuriuos kontroliuojame. Kai pasaulis neprognozuojamas, mažoji tvarka kuria saugumą, mažina nerimą ir plečia toleranciją neapibrėžtumui.

Pabaigai: meilė didesnė už nuovargį ir baimę

Sveikas vidurys nėra pilkumas – tai sąmoninga integracija: šešėlio pavertimas veiksmu, švelnumo – stiprybe, prasmės – kasdienybe. "Laiminga vaikystė“ – tai suaugusio žmogaus kūrybinė galia būti sau mylinčiu tėvu ar mama: pastebėti poreikius, nustatyti ribas, pasirūpinti resursu ir leisti sau džiaugtis bet kokiose gyvenimo situacijose.

Meilė sau ir pasauliui – ne privilegija, o atsakomybė. Ji didesnė už nuovargį ir baimę. O kai ji veikia, frazė "niekada nevėlu turėti laimingą vaikystę“ tampa ne šūkiu, o gyvenimo būdu.

Straipsnis parengtas pagal Larisa Didkovska interviu: https://www.youtube.com/watch?v=436_G8QEJFU

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#trauma #atsakomybe #apsisprendimas #ribos #konfliktai #fototerapija #autentiškumas #susitikimassusavimi #eksperimentai #pasirinkimas #gyvenimasbevertinimo #emocinėišmintis #būkpakankamas #vidinisaugumas #refleksija #jausmai #vidinispasaulis #terapijavilniuje #terapijaonline #terapijauzupyje #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapijavilniuje #psichoterapijaonline