top of page

Rašymo terapija - tiltas į savo vidinį jausmų pasaulį


Apie rašymo naudą galima rasti labai daug įvairios informacijos, nuo rašymo terapinės naudos, kuomet išrašomos slegiančios emocijos, stresinės situacijos iki kūrybiškumo išlaisvinimo, kai savo vidinį kritiką išleidžiam atostogų ir leidžiam spontaniškai tekėti savo mintims.


Psichoterapeutai rašymo pagalbą pasitelkia tuomet, kai pokalbio terapijoje tampa sunku išsakyti žodžiais viduje kylančius jausmus. Tuomet savo klientams skiria namų darbams užduotis - ranka surašyti kilusias emocijas ir jas lydinčias mintis arba laisvąjį rašymą, kai aprašinėjamas bet koks pasirinktas daiktas, nuvedantis į asociacijų jūrą, o per ją į prisiminimus ir kylančias emocijas. Dažnai, po tokių atvirų rašytinių pasidalinimų, klientai išdrįsta prabilti apie juos ilgą laiką kamavusias traumines patirtis ir prasideda jų gyjimo kelionė, grąžinantį ryšį su tikruoju savimi.





Tu ar tavo istorija apie tave?


Dažnas gali pasakoti apie save įtikinamas istorijas (tokias įtikinamas, kad pats pasakotojas jomis tiki besąlygiškai), bet jeigu akylai stebėti pasakojantį, tai galima pastebėti, kad kūno kalba daug tiksliau atspindi tikrovę, kuri dažnai būna priešinga išsakomiems žodžiams ar jausmams.


Knygoje "Kūnas mena viską. Kaip išgydyti kūno, proto ir sielos traumas" autorius aprašo neuromokslininkų tyrimą, kuris parodė, kad mums būdingos dvi skirtingos savimonės formos: viena, kuri seka savastį laike, ir kita, kuri registruoja savastį dabartiniu momentu. Pirmoji savastis - mūsų autobiografinis "aš" - sujungia mūsų išgyvenimus į vieną nuoseklią istoriją. Šios sistemos pagrindas - kalba. Todėl keičiantis mūsų perspektyvai ar atsirandant naujoms detalėms, mūsų pasakojimas keičiasi.


Kita sistema - kasminutinė savimonė, kuri remiasi pirmiausiai fiziniais pojūčiais, ir jei mes esame saugūs ir mūsų niekas neskubina, mes taip pat galime rasti žodžių šiems potyriams išsakyti. Ir šios dvi sistemos yra išsidėsčiusios skirtingose smegenų dalyse, kurios yra atskirtos viena nuo kitos.


Taigi, viena sistema sukurpia istoriją "plačiąjai auditorijai", ir jei mes ją pasakosime pakankamai dažnai, mes patikėsime, kad ji yra absoliuti tiesa. Tačiau kita sistema registruoja visiškai kitokią tiesą - kaip mes jaučiame situaciją giliai viduje. Būtent šią antrąją sistemą reikia pasiekti, su ja susidraugauti, priimti ir integruoti, kad galėtume prisiliesti prie savo tikrosios savasties. Šioje vietoje rašymo terapija gali atlikti labai didelį ir svarbų vaidmenį.





Laiškai, kurių niekada neišsiųsime. Arba, kaip rašymas sau padeda priimti tikrovę ir pažinti save.


Vienas iš žmogaus bazinių poreikių - būti priimtam, priklausyti. Žmogus vystėsi gyvendamas grupėje ir taip gyvenome milijonus metų. Žmogaus elgesys sociume keitėsi, priklausomai nuo ekonominių, socialinių, kultūrinių, religinių... pokyčių. Tuo tarpu žmogaus prigimtis, jo įgimti poreikiai nesikeičia. Tolstant nuo gamtos, nuo holizmo sampratos, atsirandant visuomenėje vis daugiau atskirties, nelengva būti integruota, autentiška asmenybe, kai kūnas, protas ir siela groja harmoningą, vientisą kūrinį.


Dažnai bendraudami tarpusavyje turime nustumti į antrą planą savo jausmus, ypač kai kalbame su kuo nors, su kuo nesijaučiame saugūs arba vykdydami įvairių socialinių grupių, kurioms priklausome, mums pavestas užduotis. Tokiose situacijose mes jaučiame stresą, kūnas įsitempia, o apsauga užsiima gynybinę padėtį.


Rašant viskas yra kitaip. Jeigu mus saugantį vidinį kritiką išleisime trumpam atostogų ir mes liksime vieni, aplankys tokios mintys, apie kurias net nenutuokėme. Tokiu metu galime nugrimzti į transo būseną, kurioje mūsų rašiklis perteiks viską, kas kunkuliuoja mūsų viduje: ar tai būtų neapykantos, kaltinimų ir liūdesio pilni laiškai žmonėms, kurie mus išdavė ar atstūmė, ar tai būtų laiškas žmogui, kuriam jaučiate stiprius romantinius jausmus, bet bijote apie juos prisipažinti netgi sau pačiam, ar tai būtų laiškas savo kūno daliai, kuri serga ir jai reikia jūsų dėmesio...


Tokių laiškų rašymo tikslas nėra informuoti asmenį apie visus savo jausmus ir emocijas, susijusius su juo ir situacija. Visų pirma tai skirta mums, mūsų augimui, kad galėtumėme pamatyti situacijos esmę ir geriau pažinti save.


P.S. Myliu Tave


Žinant, kad ne visada patys suvokiame savo jausmus (ką jau kalbėti apie gebėjimą juos išsakyti kitam žmogui), rašymas gali būti puikus būdas ne tik juos suvokti, bet ir perduoti jas adresatui, nebijant adresato reakcijos ir vertinimo. Mano draugė šią praktiką naudoja santykiuose su vyru jau daug metų. Vis žavėjausi jos būdu ekologiškai spręsti santykių problemas, išrašant jas ant popieriaus, o ne šaukiant ir rėkiant vienas ant kito (nors kartais tai gali būti iš ties trumpesnis kelias į tikrą susitikimą). Rašydama laišką vyrui, ji visuomet gale laiško prirašydavo frazę: "P.S. Myliu Tave", kad nepaisant visko, kas dedasi jos širdy, vyras žinotų, kad ji vis tiek jį myli. Matydama teigiamą rašymo poveikį jų santykiams, draugė net sukūrė blonknotą, kurio kiekvieno puslapio gale įrašyta ši išlaisvinanti frazė, kad kiekvienas galėtų patirti jos teigiamą poveikį.







Rašymas, kaip ir bet kuri kita terapijos priemonė nėra panacėja nuo visų problemų, bet jos pagalba mes galime tiesti tiltą į savo turtingą vidinį pasaulį, mažinti atskirtį surandant žodžius ten, kur jų anksčiau nebuvo, ir, pasinaudojant jais, sugebėti pasidalinti savo giliausiais jausmais su kitais žmonėmis.


Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.


Alla Budrienė

Straipsniu dalintis galima tik su nuoroda į šį puslapį.

Kopijuoti ir platinti be autorės sutikimo - draudžiama!




256 views0 comments

Comments


bottom of page