Trūksta 5 % iki 100-uko… už gyvenimą: kai gyvenimas tampa pažymiu

Allos Budrienės nuotrauka

Kol dvyliktokai laukia rezultatų už savo brandos egzaminus, kažkur giliai savyje daugelis mūsų vis dar laukia įvertinimo už gyvenimą. Lyg nematomas egzaminatorius sėdėtų šalia ir tikrintų: karjera – pažymėta, kelionės – patvirtinta, santykiai – kol kas minusas. Kažkur trūksta tų lemtingų 5 %, kad galėtume atsikvėpti ir pagaliau sau pasakyti: „Na štai, dabar jau viskas gerai. Dabar esu vertinga(-as).“

Šis tekstas – apie tylų, bet gajų įsitikinimą, kad mūsų vertė priklauso nuo įvertinimų. Apie tai, kaip net būdami suaugę, vis dar vaikštome į nematomus egzaminus ir ieškome patvirtinimo, kad mūsų gyvenimas „pavykęs“. Apie tai, kaip vienas trūkstama detalė dėlionėje ima atrodyti svarbesnė už visą jau sukurtą paveikslą.

Vidinis teisėjas: palikimas iš vaikystės

Daugelis mūsų nešasi vaikystės patirtį, kurioje meilė ir pripažinimas buvo sąlygoti: tu buvai geras, kai elgeisi gerai. Kai buvai „protingas“, „paklusnus“, „stiprus“, „ramus“. Taip gimė „gero vaiko“ strategija – tapti tuo, ko reikia kitiems, kad būtum priimtas. Tačiau kartu su tuo gimė ir vidinis teisėjas – balsas, kuris stebi, kritikuoja ir vertina kiekvieną mūsų žingsnį.

Alice Miller rašė: „Gabūs vaikai anksti išmoksta atsisakyti savo tikrųjų jausmų, kad išliktų mylimi. Jie išmoksta žinoti, ko iš jų tikisi kiti, ir tai atliepia, net jei tai kainuoja ryšį su pačiu savimi.“

Ši dinamika nesibaigia vaikystėje. Ji transformuojasi ir pasirodo naujose formose – perfekcionizmu, nuolatiniu savęs vertinimu, savo vietos po saule paieškomis, palyginimu su kitais.

Ši vidinė programa keliauja su mumis į suaugusiųjų pasaulį: į santykius, darbus, pasirinkimus. Vertiname save nebe kaip gyvą, unikalią būtybę, bet kaip projektą, kurio sėkmė matuojama pagal išorinius rodiklius: statusą, pasiekimus, turimus daiktus, ryšius. Ilgainiui nebesvarbu, ką iš tikrųjų jaučiame – svarbu, ką apie mus galvoja aplinkiniai ir kaip atrodome palyginimo lentelėje.

5 %, kurių trūksta iki „pilnos laimės“

Įsivaizduokime jauną moterį – ji turi įkvepiančią karjerą, realizuoja save sociume, keliauja, savanoriauja, turi platų draugų ratą. Ir vis dėlto – jaučiasi nepilnavertė. Kodėl? Nes neturi šeimos. Nes neturi santykių. Nes, „kažko vis trūksta“. Ji vaikšto į pasimatymus, analizuoja savo trūkumus, kaltina save, kad „dar nesusitvarkė“ vienos svarbios gyvenimo srities. Visa jos energija, dėmesys ir vidinis vertinimas nukreipti į tai, ko nėra. Taip lengva pamiršti tai, kas jau yra. Taip lengva nuvertinti savo paties gyvenimą – vien todėl, kad jis nesutampa su kažkieno kito modeliu.

Arba jauna mergina, kuri pabaigė aukštąją mokyklą, bet dirba ne pagal išsilavinimą, padavėja ir jaučiasi laiminga, kol nesusitinka su artimaisiais ar draugėmis ir nepatiria išorinio spaudimo klausimais ar vertinančiais komentarais: “Baigei aukštąją ir dirbi ne pagal profesiją, padavėja?”, “Ką tu galvoji apie savo ateitį? Taip ir dirbsi nekvalifikuotus darbus?” Lyg aukštoji mokykla būtų kažkoks standartas ar pridėtinė vertė tapti laimingu.

Aš savo vaikams visada pabrėžiau, jeigu ir stosite į aukštąją mokyklą, stokite tik ten kur jums atrodo įdomu ir žinokite, kad visada galite keisti savo pasirinkimą, nes nė viena aukštoji mokykla negarantuos jums laimingo gyvenimo. Tai tik laikina stotelė, kurioje jūs praplečiate savo pasaulėžiūrą ir įgyjate naujų žinių. Nes jeigu tik susiesite savo identitetą su savo išsilavinimu ir ieškosite, kur gyvenimo dėlionėje save padėti, galite prarasti galimybę gyvenimui tekėti per jus ir palaipsniui išseksite, kaip upė, ieškodama tinkamos vagos. Vaga atsiranda tuomet, kai upė teka, o ne atvirkščiai.

Gyvenimas kaip vertybinė mozaika, o ne tobulas rezultatas

Gyvenimas nėra pažymys. Jis – gyvas, kvėpuojantis procesas. Ir kiekvienas mūsų kelias – unikalus. Vieniems svarbu kurti šeimą, kitiems – skleisti kūrybą, tretiems – išmokti mylėti save net ir vienumoje. Kiekvienas iš mūsų atneša skirtingą dovaną pasauliui.Kai bandome visus gyvenimus sulyginti pagal tą pačią matavimo sistemą, prarandame esmę. Tai tarsi lyginti paukštį ir žuvį pagal gebėjimą skristi. Kurioje vietoje mes išmokome, kad laimė turi atrodyti „taip ir tik taip“? Mozaika graži ne tada, kai kiekviena detalė vienoda, o kai skirtingos spalvos ir formos sukuria prasmingą visumą.

Savivertė be įvertinimo

„Priklausomybė paverčia mus vergais, ypač kai tai – priklausomybė nuo įvertinimų. Jei tau reikia padrąsinimo, pagyrų, pliaukštelėjimo per petį iš visų aplinkinių, tu pats paverti juos savo teisėjais.“ Fritz Perls

Tikroji savivertė prasideda tada, kai nustoji laukti leidimo būti. Būti vertinga(-u) jau dabar – ne tada, kai kažką pasieksi, pataisysi ar užpildysi. Kai nukrenta įvertinimų sistema, atsiveria galimybė iš tikrųjų pajausti save: gyvą, jautrų, nepilną – ir tuo pat metu pilnatvišką.

Savivertė neauga iš pasiekimų. Ji auga iš ryšio su savimi. Iš to, kad leidžiu sau gyventi tokį gyvenimą, koks mane kviečia – ne koks „turėtų būti“. Ir kai tą ryšį sugrąžini – ima nykti vidinis egzaminatorius. Lenta su pažymiais tampa nereikalinga.

Už ką aš vertinu savo gyvenimą? (atsakymas sau)

Ką vertini tu? Ar tavo gyvenimo vertė priklauso nuo to, kiek tau metų, ar turi vaikų, ar pasiekei karjeros viršūnę? Ar nuo to, ar šiandien atsibudai su širdimi, kuri geba jausti, mylėti, ieškoti, gyventi?

Galbūt tai ne 100 %. Gal 73 %. O gal 37 %, bet šie procentai – tavo. Tikri. Ir iš jų galima kurti toliau.

Galbūt atėjo laikas nebe klausti „ko dar trūksta?“, bet pažvelgti – kiek jau yra. Ir pasakyti sau: „Aš esu. Ir tai – jau pakankama.“

Vis dar santykio su savimi paieškose,

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#savivertė #gyvenimasbevertinimo #emocinėišmintis #būkpakankamas #vidinisaugumas #refleksija #nevertinkpalygink #jausmai #vidinispasaulis #terapija #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapija