top of page
Ieškoti

Kai kito šviesa skaudina. Apie pavydą, jo ištakas ir už jo slypintį meilės poreikį

  • Writer: Alla Budriene
    Alla Budriene
  • 10-20
  • 5 min. skaitymo

Atnaujinta: 10-22


Kartais pažvelgi į žmogų ir jauti, kaip širdyje kažkas subtiliai susitraukia. Jis atrodo gyvas, pilnas, spindintis, o tu – tarsi prieblandoje. Kito šviesa ima kelti skausmą, tarsi ji būtų įrodymas tavo trūkumo.

Šis pojūtis – senas kaip pati sąmonė. Pavydas – ne tik emocija. Tai viena iš pirmųjų žmogiškos sąmonės formų, kai mes suvokėme, kad egzistuoja "kitas", kuris turi kažką, ko trokštame.


Evoliucinė pavydo kilmė: instinktas saugoti ryšį ir išteklius

Pavydas atsirado dar prieš žmogaus kalbą. Gyvūnų pasaulyje stebimas vadinamasis "socialinis pavydas" – kai individas reaguoja į kito pranašumą ar dėmesį.

  • Pvz., beždžionės parodo nepasitenkinimą, jei viena gauna skanesnį vaisių nei kita.

  • Jaunikliai rodo pavydą dėl tėvų dėmesio.

Neurologiškai tai siejama su dopamino ir serotonino balansais, bei priekine cinguline žieve, kuri aktyvuojasi ir fizinio, ir socialinio skausmo metu. ("When Your Gain is My Pain and Your Pain is My Gain: neural correlates of envy and schadenfreude.") Kitaip tariant, pavydas – tai socialinio skausmo signalas, sakantis:

"Kažkas, kas man svarbu (meilė, dėmesys, statusas), atitenka kitam."

Tad iš evoliucijos perspektyvos pavydas padėjo išgyventi:

  • jis saugojo ryšius (pavydu dėl partnerio dėmesio),

  • skatino siekti išteklių (pavydu dėl statuso, sėkmės),

  • stiprino socialinę hierarchiją.

Bet kai sąmonė išsivystė, šis instinktas peraugo į psichologinį reiškinį – pavydą kaip santykį su saviverte, tapatybe ir prasmės pojūčiu.


Vystymosi (vaikystės) požiūris: ar gimstame pavydūs?

Pagal psichoanalitikę Melanie Klein, pavydas yra viena pirmųjų emocijų, atsirandanti pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Ji laikė pavydą įgimtu, netgi ankstesniu nei pyktis ar baimė.


  • Kūdikis mato, kad motinos krūtis yra gėrio, saugumo ir pasitenkinimo šaltinis.

  • Bet kai jis jos neturi (kai motinos nėra šalia, kai ji atiduoda dėmesį kitam), kyla skausmas ir pavydas:

    "Tu turi kažką gero, o aš ne."

  • Tai pirmykštis pavydo jausmas — be žodžių, bet su labai stipria emocine įkrova.

Klein teigimu, jei šie ankstyvieji jausmai priimami, kūdikis išmoksta transformuoti pavydą į dėkingumą ("aš galiu gauti gėrį“). Jei ne – vėliau žmogus linkęs jausti, kad "kiti turi, o man nepakanka".


Psichologinis požiūris: pavydas kaip savasties veidrodis

Vėliau, augant, pavydas pasikeičia:

  • Vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenį,

  • supranta, kad kitas turi savų dovanų,

  • ir ima lygintis.

Tada pavydas tampa santykiu su saviverte. Jei vaikas patiria besąlyginę meilę, pavydas transformuojasi į įkvėpimą: "jei kitas gali, ir aš galiu". Jei meilė sąlyginė – pavydas virsta skausmingu lyginimusi: "aš nepakankamas".

Carl Rogers sakė, kad pavydas kyla iš sąlyginės meilės patirties: kai žmogus jaučiasi vertas tik tada, kai atitinka kitų lūkesčius. Tada kiekvienas kito pasiekimas primena: "aš dar nepakankamas".


Jacques Lacan sakytų, kad pavydas nėra blogis – tai troškimo struktūra. Mes pavydime to, kas įkūnija mūsų pačių neišreikštą geismą būti gyviems, kūrybingiems, matomiems. Pavydas rodo: "Ten, kur žiūri tavo pavydas, slypi tavo troškimas."

Nietzsche tai vadino gyvybine energija, kuri gali tapti arba nuoskauda, arba kūrybine jėga:

"Tikras žmogus pavydą paverčia siekiu pranokti save, o ne sunaikinti kitą."

Tad kai kito pasiekimas sujudina skausmą, galime klausti ne "kodėl jis turi, o aš ne?", o "ką ši situacija man parodo apie mano galimybę, kurios neišdrįsau sau pripažinti?"


Geštalto terapija moko, kad pavydas – tai projekcija neįgyvendinto potencialo. Kai pavydžiu, aš iš tiesų sakau: "Tai manyje taip pat yra, tik dar miega." Tad vietoj kaltės ar gėdos galime dėkoti:

"Ačiū, kad priminei man, kas manyje gyva."

Viktoras Franklis būtų pasakęs:

"Tavo pavydas baigsis tą akimirką, kai atrasime savo prasmę." Kol nežinome savo kelio, žiūrime į kitų kelius su skausmu. Kai pradedame eiti savu, kitų šviesa tampa įkvėpimu, o ne grėsme.

Sociokultūrinis aspektas: pavydas kaip socialinio lyginimosi produktas

Šiuolaikinė kultūra, ypač socialinių tinklų eroje, nuolat maitina pavydą. Mes matome ne kito gyvenimą, o jo filtruotą vaizdą – idealizuotą savastį, kuri sužadina mūsų troškimus.

Tai sukuria vadinamąjį "socialinį pavydą", kuris grindžiamas palyginimu. Erich Fromm rašė:

"Šiuolaikinis žmogus pavydi ne dėl to, kad neturi, o todėl, kad kitas turi."

Kultūra, paremta vartojimu ir sėkme, iš pavydo daro ekonominę jėgą – ji skatina norėti daugiau, siekti aukščiau, bet kartu ir nepasitenkinti tuo, kas yra.

Šiuolaikinis pasaulis moko pavydėti subtiliai. Mums rodoma, ką turėtume turėti, kaip turėtume atrodyti, kiek pasiekti, kiek uždirbti. Kultūra, paremta dopamino ekonomika, maitinasi pavydu. Kiekvienas "like", kiekvienas "repost", kiekvienas tobulas įvaizdis sužadina mūsų dopamino grandinę – pažadą, kad ir mes galėtume taip jaustis, jei tik pasistengtume truputį daugiau.


Rašydamas apie pavydą Osho rašė: "Gerai bent tiek, kad nelygini savęs su medžiais — kitaip pradėtum pavydėti: kodėl tu ne žalias? Gerai, kad nelygini savęs su paukščiais, upėmis, kalnais — kitaip kankintumeisi dar labiau. Tu lygini tik su žmonėmis, nes buvai išmokytas lyginti tik su žmonėmis; nelygini savęs su povais ar papūgomis. Kitaip tavo pavydas būtų toks didelis, kad negalėtum visai gyventi."


Bet dopaminas, kaip ir pavydas, nepasotina. Jis sužadina troškimą, bet nesuteikia pilnatvės. Dopaminas šnabžda: "Siek, palygink, pranok." Siela šnabžda: "Prisimin, kad jau esi pakankamas." Kai pavydime, mūsų dėmesys išslysta iš šios akimirkos į kitų gyvenimus, į jų ritmą, jų troškimus. Mes išduodame savąją gyvybinę srovę, lygindami ją su svetima. Tada pavydas tampa skausmingu ryšio praradimu su pačiu savimi.


Dvasinė ir egzistencinė perspektyva

Dvasiniai mokytojai mato pavydą ne kaip klaidą, o kaip užtemdytą meilę.

  • Osho:

    "Pavydas – tai meilė, kuri pamiršo, kad esi unikalus. Kiekviena gėlė žydi savo laiku."

  • Thich Nhat Hanh:

    "Kai kito laimė tave skaudina, tavo širdis šaukiasi švelnumo, ne teismo."

  • Dalai Lama sako, kad pavydas yra "klaidingas supratimas apie džiaugsmą":

    "Džiaugsmingas bendravimas su kito laime išlaisvina nuo pavydo. Tai aukštesnė emocinė būsena, kurią galima ugdyti sąmoningai."

Egzistencinėje perspektyvoje (Rollo May, Frankl) pavydas kyla tada, kai žmogus negyvena pagal savo tikrąją kryptį. Kai atrandame prasmę, pavydas išnyksta — nes kiekvienas kelias tampa savas.


Pavydas kaip transformacijos portalas

Kai pavydą priimame ne kaip nuodėmę, o kaip žinutę, jis tampa mokytoju.

Galima užduoti sau klausimą:

"Ką manyje pažadina tai, kam pavydžiu? Kokia jėga slepiasi po šiuo jausmu?"

Pavydas virsta kūrybine energija tada, kai nustojame žiūrėti į kitą kaip į konkurentą, o pradedame matyti kaip veidrodį savo potencialui. Tuomet dopamininis troškimas – siekti išorinio atlygio – pamažu transformuojasi į serotonininį džiaugsmą: pilnatvės būseną, kai nieko netrūksta, nes esi savyje.


Transformacija prasideda tada, kai išmokstame priimti savo pilnatvę tokia, kokia yra – kai nustojame ieškoti "trūkstamos dalies" išorėje. Kai pavydas ištirpsta, jo vietą užima dėkingumas ir kūryba.

Transformacijos kelias:

  • Iš pavydo – į savęs priėmimą.

  • Iš ilgesio – į dėkingumą už tai, kas jau yra.

  • Iš dramatizmo – į ramią kūrybinę išraišką.

  • iš "aš esu atskirtas" - į "aš esu visumos dalis".


Kai pavydo energiją išlaisvini, ji virsta dėkingumu. Dėkingumas – tai meilės forma, kuri mato gėrį kituose be poreikio jį turėti. Tai brandi meilė, kuri sako:

"Ačiū, kad parodei, kas manyje įmanoma."

Tuomet kito sėkmė tampa tavo įkvėpimu. Kito grožis – tavo priminimu, kad ir tu esi grožio išraiška. Kito šviesa – tavo sielos atspindžiu.

Tenzin Palmo yra sakiusi:

"Pavydas yra meilė, kuri dar neprabudo į savo prigimtį." Kai ji pabunda, pavydas virsta palaiminimu.

Vienybėje nėra pavydo. Yra tik judėjimas – viena sąmonė žaidžia skirtingomis formomis, mokydamasi atpažinti save. Kai atpažįsti, kad tai, kam pavydi, iš tiesų yra tavo paties dvasios išraiška kitoje formoje, pavydas praranda savo galią.


Pabaigai, klausimai refleksijai:

  • Kieno šviesa ar sėkmė man kelia diskomfortą? Ką šis jausmas sako apie mano troškimus?

  • Ar mano pavydas slepia troškimą būti matoma, mylima, kurti ar ilsėtis?

  • Kaip aš galiu transformuoti šį jausmą į įkvėpimą?

  • Ką reiškia "spindėti" be kaltės?

  • Kokioje aplinkoje ar santykiuose aš galiu švytėti natūraliai?


Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė


Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.






 
 
 

Komentarai

bottom of page