top of page
Ieškoti

Skubėti negalima sustoti. Kur dėsime kablelį?

  • Writer: Alla Budriene
    Alla Budriene
  • prieš 12 valandų
  • 4 min. skaitymo
ree

Prieš kelis metus teko lankytis LMTA režisūros katedros studentų baigiamojo darbo pristatyme, pjesėje "Maratonas". Esminis pjesės dėmuo buvo bėgimas. Bėgimas pralekiant tai, ką galbūt būtų galima pavadinti gyvenimu. Skubėjimas paaukojant vienintelę tikrovę – dabartį. Dulkės, prakaitas, karštis - visa tai priminė nesibaigiančias lenktynes, kurių pabaiga nutinka tik su lenktynininkų mirtimi. Tuomet žiūrėdama pjesę susimąsčiau apie kitus, bet ne apie save. Aš juk gyvenau ne taip ir greitai, palyginus su kitais mano aplinkos žmonėmis, kol po kelių metų priverstinis sustabdymas kojos traumos pavidalu leido permąstyti šią temą ir užduoti sau ne vieną klausimą.


Kaip vieno žymaus veikalo pavadinime "Vakarų fronte nieko naujo", taip ir Vakarų pasaulyje amžino skubėjimo tema nėra naujiena. Praeities (ir šiuolaikiniai) mistikai apie "amžinas lenktynes“ kalbėjo daug anksčiau, nei mes jas pavadinome produktyvumo kultūra, hustle’u ar dopamino ekonomika. Jų žinutė buvo ta pati: skubėjimas yra proto iliuzija, kuri trukdo būti gyvam.


Eckhart Tolle kalba apie skubėjimą kaip apie tapatinimąsi su laiku: nuolatinis žvilgsnis į ateitį atima gebėjimą būti čia.

"Skubėjimas niekada neatveda į laimę – tik į daugiau skubėjimo."

Rumi kalba poetiškiau, bet esmė ta pati: širdis atsiveria per tylą, ne per bėgimą.

"Kai siela nurimsta, viskas aišku."

Jo žinutė: meilė, tiesa, grožis ir prasmė auga iš lėtumo, iš klausymosi, iš vidinės tylos.


Gurdjieff teigė, kad dauguma gyvena "mechaninėje būsenoje". Skubėjimas nėra efektyvumas – tai nesąmoningumas:

"Mes bėgame, nes nežinome, kur einame."

Vienintelis kelias pabusti – sustoti, stebėti, būti budriam.


Geštalto perspektyva: nebaigtos figūros ir vidinė skuba

Geštalto terapija teigia, kad žmogus jaučiasi pilnas tik tuomet, kai geba užbaigti figūras – patirtis, santykius, jausmus, procesus. Skubėjimas fragmentuoja gyvenimą, paverčiant jį nebaigtų epizodų kaleidoskopu:

  • Pradedame kursą – neužbaigiame.

  • Įkvėpimo projektai nugula stalčiuose.

  • Santykius keičiame greičiau nei spėjame juos suprasti.

  • Patirčių kaupimas tampa svarbiau nei jų įprasminimas.

Neužbaigtos figūros tampa vidine įtampa, kuri mus vėl ir vėl veja pirmyn. Lyg norėtume pabėgti nuo tylos, kurioje išgirstume tikrąjį klausimą: Ko aš iš tikrųjų noriu?


Ir vis dėlto, kodėl mes skubame, lekiame, stengiamės per vieną gyvenimą nugyventi minimum penkis gyvenimus, nors toks gyvenimas kuria tik nuolatinę įtampą, psichologines problemas, daro mus nelaimingomis būtybėmis?


Dopamino amžius: smegenys bėga greičiau nei kūnas

Neuromokslų tyrimai rodo, kad šiuolaikinė informacinė aplinka veikia mūsų dopamino sistemą taip pat, kaip greitas maistas – apetitą, bet ne alkį. Kiekvienas "patinka", pranešimas, naujas kursas, galimybė ar pasiūlymas sukuria mikro dopamino pliūpsnį. Smegenys pripranta prie nuolatinio stimulo, todėl tyla tampa grėsminga, o sustojimas – beveik fiziškai nepatogus.

Profesorius Danielis Kahnemanas yra kalbėjęs apie žmogaus ribotą dėmesio energiją – mūsų pažinimo resursai nėra begaliniai. Kai bandome juos dalinti tarp per daug sričių, smegenys pereina į automatinį režimą, o gilesnė refleksija pradingsta.


Psichologinis paradoksas: kuo daugiau galimybių, tuo daugiau nerimo

Psichologijoje šį reiškinį vadina paradoksu tarp laisvės ir kaltės. Kuo daugiau galimybių, tuo didesnė:

  • atsakomybė rinktis

  • baimė prarasti galimybę

  • nerimas padaryti ne tą pasirinkimą

  • grėsmė savo vertės jausmui ("kodėl man nepavyksta kaip kitiems?")

Šiandienos žmogus kenčia ne nuo galimybių stokos, o nuo pertekliaus ir pasimetimo tarp jų.


Dabar, kai pas mane į konsultacijas ateina jauni žmonės, aš stebiuosi, kaip jie iš vis "paveža": mokslai, darbas, santykiai, praktiniai išgyvenimo klausimai, pastangos atitikti kitų (dėstytojų, draugų, tėvų...) lūkesčius ir viskas vienu metu. Girdžiu jų skundus: "Jaučiuosi, kaip pelkėje, iš kurios nematau išėjimo" arba "Noriu prašokti šį laikotarpį, kad tai greičiau pasibaigtų". Terapijoje mes pamažu ieškome išeičių iš pelkės vardindami dalykus, kurių galima nedaryti, kasdienoje fiksuodami mažytes gyvybės daleles, kad gyventi norėtųsi čia ir dabar, o ne prašokti gyvenimo ar nenušokti nuo tilto. Mes mokomės sustoti, ilsėtis, būti, patirti - visų tų žmogui prigimties suteiktų dalykų, kad ir kaip makabriškai tai neskambėtų.


Sustojimas – ne silpnumas, o brandos ženklas

Moksliniai tyrimai rodo, kad reguliarus sustojimas aktyvuoja parasimpatinę nervų sistemą – atsakingą už atsigavimą, kūrybą, emocinį stabilumą ir sąmoningus pasirinkimus. Tai yra būklė, kurioje vyksta:

  • gilesnis mąstymas

  • emocijų integracija

  • kūrybinė įžvalga

  • identiteto brandinimas

Trumpai tariant, tik sustoję galime pamatyti kelią, o ne tik bėgti juo.


Tad kur dėti kablelį?

Skubėti negalima, sustoti. ar Skubėti, negalima sustoti.

Abu sakiniai atspindi skirtingas gyvenimo filosofijas.

Klausimas ne apie taisykles. Klausimas apie vidinį pasirinkimą:

  • ar renkuosi intensyvumą, ar gylį?

  • ar gyvenimas yra maratonas, ar kvėpavimas?

  • ar bėgu nuo savęs, ar einu link savęs?

Kartais judėjimas yra brandus augimas.Kartais sustojimas yra didžiausias drąsos aktas.

Vienintelė būtina sąlyga – kad tai būtų mūsų pasirinkimas, o ne automatizmas.


Maži ritualai lėtesniam gyvenimui

  • 2–3 "tylos langai" per dieną be telefono

  • jei jau naudojame telefonus, tai tegul tai būna priemonė fiksuoti gyvybės akimirkas ir išsisaugoti jas nuotraukų pavidalu, kaip priminimą, kas tave daro gyvu.

  • vienas nebaigtas dalykas – užbaigtas kasdien

  • lėtas pasivaikščiojimas be tikslo

  • kvėpavimo pauzės (pvz., 4–6 ritmas)

  • "vieno dalyko" taisyklė tam tikram laikui

  • vidinio klausimo praktika: Ko aš noriu dabar? O ko man reikia iš tikrųjų?


Pabaigai

Šiandienos pasaulyje sustoti nėra lengva. Sustoti – reiškia susitikti su savimi, su tuo, kas skauda ir tuo, kas tikra. Bet būtent čia prasideda laisvė. Tik čia gimsta autentiškumas. Gal nelauk, kol gyvenimas tave sustabdys ir atkreips į save dėmesį.

Gyvenimas nevyksta tik ten, kur skubame. Gyvenimas vyksta ten, kur esame.


"Lapė nutilo ir, ilgai žiūrėjusi į mažajį princą, tarė:

- Prašau... prisijaukink mane!

- Labai norėčiau,- atsakė mažasis princas,- bet kad neturiu daug laiko. Reikia susirasti draugų ir susipažinti su daug visokių dalykų.

- Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini,- tarė lapė.- Žmonės neturi laiko ko nors pažinti. Jie nusiperka viską jau gatavą iš prekybininkų. Bet kadangi nėra prekybininkų, iš kurių būtų galima nusipirkti draugų, tai draugų žmonės ir neturi. Jei nori turėti draugą, prisijaukink mane!

- O kaip tai padaryti?- paklausė mažasis princas.

- Reikia būti kantriam,- tarė lapė.- Iš pradžių atsisėsi ant žolės, va šitaip, truputį toliau nuo manęs. Aš į tave žiūrėsiu akies krašteliu, ir tu nieko nesakysi. Kalba - nesusipratimų šaltinis." A. de Saint-Exupéry "Mažasis princas"


Jeigu šiandien jauti, kad tavo gyvenime trūksta prasmės, gylio, tikrų draugų, pilnatvės... pagalvok, kur šiandien dėsi kablelį?





Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė


Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.






bottom of page