Pamenu laiką, kai rinkausi kelią savo savirealizacijai. Kiekvieną kartą mane apimdavo jausmas, kad "ką čia aš galiu tarp tiek savo srities profesionalų". Ir taip kiekvienoje srityje, kurią bepasirinkčiau. Ar tai būtų koučingas, ar fotografija, ar psichologija... Kuomet nerdavau į konkrečią sritį ir pamatydavau aplink save daug talentingų žmonių, savo srities profesionalų - man nusvirdavo rankos. Vis girdėdavau aplink, kad reikia ieškoti savo unikalumo, išskirtinumo. Tačiau niekas nepasakė kur jis slepiasi:-)
Kažkada šis straipsnis įkvėpė mane, kai pradėjau savo fotografės kelią. Dabar jis mane įkvepia ieškant savo kelio koučingo srityje. Tikiuosi daugeliui jis bus įkvėpimo šaltiniu jūsų pasirinktoje veikloje. Ir nors žemiau pateikta fotografo Arno Rafael Minkkinen kalba, kurią jis skaitė savo studentams, skirta fotografams. Tačiau tuos pačius principus galima pritaikyti kiekvienoje veikloje ar gyvenimo srityje.
“Helsinkio autobusų stoties teorija: Asmeninės vizijos paieška fotografijoje”
"Netrukus išvysime, kaip keičiasi jūra – potvynio banga gali būti ryškesnė, naudojant fotografavimui skirtus įrankius. Nors objektyvas saugiai pritvirtintas prie fotoaparato, atrodo, kad jis tuoj nukris. Vidinis mechanizmas, tai yra fotoaparato vidus, sukurtas dar Talboto laikais (kai jo žmona fotoaparatus vadindavo „pelės spąstais“, į kuriuos ji nuolat įkliūdavo), pasikeitė greičiau nei tikėtasi.
Skaitmeninis fotoaparatas, D-SLR beveik akimirksniu tapo nauju objektyvus naudojančių profesionalų ir menininkų pagalbininku, kurį naudoja visur ir visi. Tačiau nuotraukos nepasikeitė. Nėra ir bazinių taisyklių, kaip jas kurti. Nuotraukų, kurios įamžintų gražiausias gyvenimo akimirkas, įprasmintų patirtį, giliai įsitvirtintų mūsų sąmonėje, kaip tai gali padaryti tik dar negirdėta muzika, poreikis dar niekada nebuvo toks didelis. Potraukis vizualinei kultūrai per objektyvo akutę nenusileidžia kitoms komunikacijos priemonėms. Meno pasaulyje fotografija žengė į priekį kaip svarbiausia mūsų laikų menui kurti skirta priemonė.
Prieš keletą metų „New York Times“ žurnalistė Roberta Smith apie tai rašė (perfrazuoju): „Per pastaruosius 30 metų niekas neturėjo didesnio poveikio menui nei fotografija“. O tai yra viena žymiausių Amerikos skulptūros kritikių!
Helsinkyje yra autobusų stotis, apie kurią noriu jums papasakoti. Ši stotis įsikūrusi prie pat garsiosios Eliel Saarinen traukinių stoties. Autobusų stotis, kurią supa „Jugenstil“ architektūros perlai, tokie kaip Nacionalinis teatras ir Nacionalinis dailės muziejus, sukuria puikų foną „Magnum“ mylėtojams, „apsiginklavusiems“ D-SLR ir senoviniais „Leica“ fotoaparatais. Galbūt kada nors tokie būsite ir jūs.
Bet grįžkime prie autobusų stoties. Ji garsėja tarp studentų, kuriems dėstau Helsinkio dailės ir dizaino universitete (UMass Lowell), kurie mokosi École d'Art Appliqués Lozanoje ar ateina į mano vedamus seminarus Toskanoje, Meine bei Santa Fe. Egzistuoja metafora, skirta tiek studentams, tiek profesionalams. Tai – kūrybinis tęstinumas visą gyvenimą trunkančioje fotografijos kelionėje. Ši metafora taikoma jauniems menininkams, kurie vieną dieną tikisi atrasti savo unikalią viziją.
Helsinkio autobusų stotis – parašysiu, kas ten vyksta.
Aikštėje, įsikūrusioje pačioje miesto širdyje, yra dvi dešimtys platformų. Kiekvienos platformos priekyje yra ženklas, nurodantis iš tos platformos išvykstančių autobusų numerius. Autobusų numeriai: 21, 71, 58, 33, 19.
Kiekvienas autobusas važiuoja tuo pačiu maršrutu į užmiestį mažiausiai kilometrą, sustodamas autobusų stotelėse, į kurias atvyksta autobusai su tais pačiais numeriais: 21, 71, 58, 33, 19.
Kalbant metaforiškai, tarkime, kad kiekviena autobusų stotelė yra tarsi vieneri fotografo gyvenimo metai, o tai reiškia, kad trečioji autobusų stotelė bus tarsi trejus metus trunkanti fotografijos veikla.
Taigi, trejus metus tyrinėjate aktus naudodami senamadišką platinos spausdinimo procesą (Platinum print). Pavadinkime tai autobusu Nr. 21.
Savo trejus metus kurtus aktus nunešate į Bostono dailės muziejų, kur kuratorius jūsų paklausia, ar žinote Irving Penn aktus. Jo autobusas Nr. 71 vyko tuo pačiu maršrutu. Arba nešate juos į galeriją Paryžiuje, kur jums pasiūlo peržiūrėti Bill Brandt darbus, autobusas Nr. 58 ir pan.
Irving Penn
Sukrėstas suprantate, kad tai, ką darėte net trejus metus, kiti jau yra padarę.
Tad išlipate iš autobuso, įsėdate į taksi (nes gyvenimas trumpas) ir vykstate atgal į autobusų stotį, ieškodami kitos platformos.
Šį kartą būdami keliamajame krane padarysite 8 × 10 vaizdo spalvotų momentinių nuotraukų fotoaparatu, įamžindami paplūdimyje besiilsinčius žmones.
Tam skiriate trejus metus, išleidžiate tris tūkstančius, tačiau sukūrę daugybę darbų, išgirstate tik: „Ar nematėte Richard Misrach kūrinių? Arba, jei tai yra nespalvoti 8 × 10 fotoaparatu padaryti palmių, siūbuojančių paplūdimyje, vaizdai – „Ar nematėte Sally Mann darbų?“
Sally Mann
Taigi, dar kartą išlipate iš autobuso, sėdate į taksi ir vėl leidžiatės į lenktynes, ieškodami naujos platformos. Ir tai tęsiasi visą jūsų kūrybinį gyvenimą – visada naujų darbų demonstravimas ir visada lyginimas su kitais.
Ką daryti?
Viskas paprasta. Likti autobuse. Pasilikite tame sušiktame autobuse.
Kodėl? Nes, jei būsite pirmi, pamatysite skirtumą.
Iš Helsinkio pajudėję autobusai važiuoja tuo pačiu maršrutu, tačiau tik kurį laiką, gal kokį kilometrą ar porą. Tada jų keliai išsiskiria ir kiekvienas jų vyksta į savo paskirties vietą. Autobusas Nr. 33 staiga pasuka į šiaurę, o Nr. 19 – į pietvakarius.
Kurį laiką autobusų Nr. 21 ir Nr. 71 keliai gali susipinti, tačiau netrukus jie išsiskirs ir Irving Penn vyks kitur.
Šis išsiskyrimas ir skiria kūrėjus, o pastebėjus tai savo kūryboje, palyginti su jus sužavėjusiais darbais (todėl pasirinkote tą platformą), laikas ieškoti savo proveržio.
Staiga jūsų darbus ima pastebėti kiti. Dabar dirbate daugiau savarankiškai, stengdamiesi sukurti didesnį skirtumą tarp savo darbų ir to, kas jiems turėjo įtakos.
Jūsų vizija „atsiplėšia nuo žemės“.
Bėgant metams, susikaupia daugiau darbų, o neilgai trukus kritikai susidomi ne tik tuo, kas skiria jūsų kūrybą nuo Sall Mann ar Ralph Gibson darbų, bet ir tuo, ką darėte kūrybos pradžioje!
Iš tiesų, sugrįžtate visą autobuso maršrutą. Senoviniai spaudiniai, padaryti prieš dvidešimt metų, staiga įvertinami iš naujo, todėl imkite juos pardavinėti už didžiausią kainą.
Maršruto pabaigoje, kur autobusas atvyksta ilsėtis, o vairuotojas gali išlipęs parūkyti ar išgerti puodelį kavos – būtent čia ir yra atliktas darbas. Tai gali būti jūsų kaip menininko karjeros pabaiga arba jūsų kūrybos baigtis, tačiau visi jūsų darbai yra priešais jus, ankstyvasis (taip vadinamas) imitavimas, proveržiai, viršūnės ir slėniai, išbaigti šedevrai – viskas su jūsų unikalios vizijos spaudu.
Kodėl? Nes pasilikote autobuse.
Kai pradėjau fotografuoti, susižavėjau Ralph Gibson, Duane Michals, Jerry Uelsmann darbais. Aš buvau jų platformose. Kiekvienas jų man sakė, kad galiu panaudoti savo mintis kurdamas nuotraukas. Būdamas „Minolta“ paskyros reklaminių tekstų kūrėju (prieš tapdamas fotografu) rašiau: „Tai, kas vyksta jūsų mintyse, gali būti perteikta ir fotoaparatu“. Pritaikiau šį kredo sau. Ne su keliais vaizdais kaip Uelsmann ar tokia pačia jų seka kaip Michals. Tačiau mane persekiojo Ralph Gibson vaizdai.
Ypač nuotrauka, kurioje pavaizduotos valties priekyje iškeltos rankos, kurią jis sukūrė 1970 metais. Turėjau nuotrauką, kurioje mano koja buvo pavaizduota suomiškos irklinės valties priekyje, kurią padariau 1976 metais. Jo nuotrauka išties įkvėpė mane, nors ir negalvojau apie ją darydamas savąją.
Arno Rafael Minkkinen
1989 m. Antibuose vyko šou „Trys siurrealistiniai meistrai“, kuriame dalyvavo didysis japonų meistras Eikoh Hosoe, Ralph Gibson ir aš. Vakarėlyje po vernisažo papasakojau Ralph apie savo jaudulį pradėjus fotografuoti. Jis linktelėjo ir tarė: „Kaipirmą kartą pamačiau tavo darbus (tai buvo apie 1975 metus), man tai buvo taip pažįstama“. Ir greitai pridūrė: „Tačiau tu greitai atradai savąjį kelią“.
Arno Rafael Minkkinen
Atradau skirtumą. Ralph ir toliau fotografavo moteris ir sienas, spalvas ir siurrealistinę šviesą. Savo kelionę autobusu tęsiau mažiau persekiojamas matytų vaizdų ir labiau pasitikintis savo jėgomis.
Taigi, geriausia galimybė išgirsti mūsų balsą ir pamatyti viziją yra surasti bendrą atributą, pagal kurį būtų galima atpažinti kūrinį ir sudominti auditoriją. Tai gali atsitikti anksti. Mano mokytojas Harry Callahan yra pasakęs: „Jūs niekada nepasieksite daugiau nei jūsų pirmieji svarbūs darbai. Ir jie netrukus ateis“.
Prieš kelerius metus Londone vykusiame „Sotheby‘s“ aukcione buvo parduodamas vienas iš mano kūrinių. Jame buvo pavaizduotas mano apverstas veidas su plačiai praverta burna ant pėsčiųjų tako Naragansete, Rodo saloje. Kai aukciono rengėjas pranešė apie mano kūrinį, jis jo neapibūdino kaip studento darbo, nors iš tiesų taip ir buvo. Dariau jį Harry pamokai.
Arno Rafael Minkkinen
Būtent todėl aš ir dėstau. Mokytojai, sakantys: „O, tai tik studento darbas“, turėtų pagalvoti, ar mokymas yra jų pašaukimas.
Georges Braque yra pasakęs, kad naujos formos atsiranda turint ribotas priemones. O aš sakau, kad sužinosime, ką darysime, žinodami, ko nedarysime.
Taigi, jei linkstate kurti 8 × 10 platinos kraštovaizdžius migla apgaubtose pietinėse vietovėse, pasitelkite tuos, kurie jus įkvepia, važiuokite jų autobuso maršrutu ir nekreipkite dėmesio į sakančius, kad jūs tik atkartojate tai, kas jau yra sukurta. Palaukite, kai praėjus keliems mėnesiams ar metams, jūsų skirtumai ims ryškėti ir išmintingai rodytis, kai taps matomas jūsų originalumas, net kai jūsų darbai nuo pačių pirmųjų jaudulio metų atrodys taip, tarsi tai jau kažkas buvo padaręs.
Arno Rafael Minkkinen
Galime nuveikti daugybę dalykų mene, tapti dešimčia skirtingų menininkų, tačiau po to kyla didelis pavojus, kad galiausiai mes labai mažai bendrausime. Sakau, važiuokite savo svajonių autobusu ir pasilikite savo kelyje.
Baigdamas noriu jus pakviesti į Šveicariją, kur taip pat dėstau.
Atsistokite šiek tiek toliau, kad galėtumėte pamatyti savo kalno viršūnę, tada eikite tiesiai link jos, žinodami, kad jos nematysite beveik visą savo gyvenimą, klajodami slaptais miško takeliais, kurie jus pakylės. Nors daugybėje vietų jusite, kaip norėsis leistis į kalno šlaitus, išgyvenę nusivylimą ar net neviltį, tačiau netrukus ir vėl kopsite, eidami link savo tikslo.
Bus ypatingų progų – tikiuosi, jų išties bus daug – kai staiga pasirodys jūsų darbo vaisiai, kurie bus įvertinti, kai vėl pamatysite tą viršūnę, tik jau iš arčiau ir tai suteiks jums daugiau pasitikėjimo dar energingiau ir drąsiau žengti į priekį.
Kažkada medžiai prasiskleis panašiai kaip retėjant plaukams plinkant senyvam žmogui, tačiau oras bus švarus, o kelias užtikrintas.
Viršuje džiaugsitės tuo, ką padarėte, sužinoję, kad viršūnės yra daug aukščiau nei svajojote, o pamatę pirmą kartą iš tolo nesupratote, koks yra jų tikrasis aukštis.
O dabar jas matote visu grožiu iki pat viršaus, tačiau jūsų kopimo laikas jau baigėsi.
Jei į aukštas viršūnes žvelgsite su didžiuliu pavydu, gyvenimo pabaigoje būsite nusivylę ir gailėsitės.
Pažvelgę atgal, kokį kelią nuėjote, galite pasididžiuoti ar net tapti arogantiški, jei jums patiks kiekvienas jūsų žengtas žingsnis. Bet jei peržvelgsite horizontą ir nuostabią panoramą priešais save, pajusite ramybę ir retą kuklumą.
Arno Rafael Minkkinen
Mes neprivalome būti pirmieji šiame pasaulyje. Turime būti geriausi tik dėl pačių savęs. Būnant nuolankiais, ateina ypatinga ramybė, rodanti begalinę pagarbą jūsų kolegoms, kurie yra pasiekę daugiau, o gal mažiau nei jūs.
Pasiekę šią gyvenimo viršūnę, būsite pasiekę jas visas.
Dievas negali palaiminti abiejų futbolo aikštės pusių arba vienos šalies labiau nei kitos.
Negalite būti numeris vienas, nepabuvę numeriu du, trys, keturi ar penki. Tai, mano nuomone, yra pamoka, kurią turime išmokti grįžę į klases Amerikoje. Tikiuosi.
Kai pamatau ant bamperio užklijuotus lipdukus su sūnaus „Dean's List“ (vert, past. akademinė premija arba apdovanojimas, suteikiantis teisę gauti aukščiausią stipendiją kolegijos ar universiteto studentams), matau visus sūnus ir dukras, kurie jos negavo. Tracey Moffatt turi jaudinančią darbų seriją, skirtą ketvirtą vietą užėmusiems sportininkams: neiškovotas auksas, sidabras ir net bronza. Numeris vienas? Neverta vaikytis žvaigždiškumo. Mes tiesiog turime būti geri. Ir viską daryti gerai.
Taigi, rūpinkitės savo vizija. Paskelbkite apie ją kitiems, tačiau atminkite, kad menas – tai vizualizuotas pavojus.
Sėkmės ir iki pasimatymo. Jums tikrai pavyks."
Kartais pagalvoju, kur jau būčiau savo pasirinktame kelyje, jei būčiau likusi viename autobuse. Bet, čia jau kita istorija...
Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.
Alla Budrienė
Straipsniu dalintis galima tik su nuoroda į šį puslapį.
Kopijuoti ir platinti be autorės sutikimo - draudžiama!