Kodėl taip sunku pasirinkti? Geštalto terapijos žvilgsnis į apsisprendimo procesą

@alla.budriene

Kiekvieną dieną priimame dešimtis pasirinkimų – nuo smulkmenų iki gyvybiškai svarbių sprendimų. Tačiau kodėl net ir paprastas sprendimas – keisti darbą, nutraukti santykius, išvykti ar likti – gali tapti sielos dramos epicentru?

Ar tai baimė suklysti? O gal... bijome patys savęs?

Turbūt daugelis iš mūsų nuo vaikystės prisimena tokias ar panašias pasakų kryžkeles. Herojus stovi prieš kelio ženklą, o kiekvienas pasirinkimas – kupinas paslaptingų, gal net bauginančių pasekmių. Ir nors tai tik pasaka, kažkas jose giliai tikro – tas buvimo tarp kelių krypčių jausmas, nežinia, baimė žengti žingsnį, nes “kas, jei nueisiu ne ten?..“

Aš dažnai susiduriu su tuo jausmu – tiek savyje, tiek klausydama žmonių, ateinančių į terapiją. Pasirinkimas atrodo tarsi paprastas dalykas – juk tereikia “apsispręsti“. Bet realybėje jis dažnai primena vaikščiojimą lynu virš bedugnės:

• vienas balsas šnabžda “rinkis naują kelią“,

• kitas tyliai bamba “o kas, jei sugriausi viską, ką turi?..“

Pasirinkimas – ne tik sprendimas, bet ir praradimas

Galbūt viena pagrindinių priežasčių, kodėl sunku pasirinkti, yra tai, kad kiekvieną pasirinkimą vertiname ir kaip praradimą. Kai pasirenkame vieną kryptį, kita automatiškai lieka neišgyventa. O jei esame linkę nuolat analizuoti, vertinti, ieškoti idealiausio varianto – tuomet pasirinkimas ima panašėti į vidinį karą.

Dažnai klausiame:

• O kaip sužinoti, kuris kelias teisingas?

• O jei apsiriksiu?

• O jei bus dar blogiau?

Bet gal tikroji klausimo šaknis glūdi kitur:

Ar tikrai leidžiu sau žinoti, ko noriu? Ar jaučiu savo poreikius, ar tik bandau atitikti kitų lūkesčius?

Geštalto terapijos žvilgsnis: pasirinkimas, kaip susitikimas su savimi

Geštalto terapija nesiūlo greitų atsakymų, bet kviečia žiūrėti į pasirinkimą ne kaip į loginę dilemą, o kaip į gyvą patirtį, vykstančią čia ir dabar. Kartais svarbiau ne pasirinkti “teisingai“, bet pabūti su tuo, kas kyla viduje, kai stovime kryžkelėje.

Pasirinkimų neaiškumas dažnai atskleidžia vidinį konfliktą tarp skirtingų mūsų dalių:

• Viena dalis trokšta laisvės, pokyčio, kvėpavimo.

• Kita dalis laikosi senų struktūrų, bijo prarasti saugumą.

Geštalte tokios dalys nėra “problema“, kurią reikia išspręsti. Su jomis dirbama dialogo forma – lyg jos būtų du personažai, norintys būti išgirsti. Kai įvyksta susitikimas tarp jų – ne protu, o patyrimu – dažnai išryškėja netikėta kryptis, kurios protas nebuvo sugalvojęs.

Neužbaigti reikalai, kurie trukdo rinktis

Kartais pasirinkimas tampa neįmanomas, nes mūsų viduje kaupiasi tai, ką Geštalto terapija vadina neužbaigtais geštaltais – neišsakyti žodžiai, nuslopintos emocijos, nepatenkinti poreikiai, sustabdytas judesys. Tai tarsi nematomi mazgai, laikantys mus sustingusius.

Tokiose situacijose pasirinkimo neįmanoma išspręsti vien “galvoje“. Reikia erdvės, kurioje būtų galima išgirsti kūną, įvardyti emocijas, sutikti savo baimes – ne tam, kad jos išnyktų, bet kad jos nebetrukdytų žengti žingsnio. Baimės labai dažnai užvaldo mūsų sprendimų sistemą, net mums to nepastebint. Ir jei neįsisąmoniname šių vidinių struktūrų, mūsų gyvenimą valdo ne pasirinkimas, o reakcija.

Reakcija nėra pasirinkimas.Tai – automatizmas, išgyvenimo mechanizmas. Tai “taip“, pasakytas kai norėjai pasakyti “ne“. Tai – tylėjimas, kai norėjai kalbėti. Tai – pasirinkimas likti, kai viskas viduje šaukė: “Eik.“

@alla.budriene

Kūnas kaip kompasas

Viena stipriausių Geštalto terapijos dovanų – kvietimas klausti ne tik proto, bet ir kūno:

• Ką jaučiu kūne, kai įsivaizduoju pirmąjį variantą?

• Kur įsitempiu, kai galvoju apie antrąjį?

• O gal visas kūnas sustingsta, kai bandau nuspręsti?

Kūnas dažnai žino anksčiau nei protas. Ir kartais pasirinkimas – tai ne logiškas planas, o švelnus, bet aiškus jausmas krūtinėje, pilve ar gerklėje, kuris kužda: “čia – tiesa“.

Pasirinkimas - tai gyvenimo kūrimas

Man pačiai labai artimas kūrybinis kelias, todėl kviečiu ir jus į pasirinkimus pasižiūrėti per kūrybos krizmę. Juk mes visi esame kūrėjai - norime to, ar ne. Kūryba nevyksta tik studijoje, ant drobės ar scenoje. Ji vyksta kiekvieną kartą, kai priimi sprendimą: kaip elgtis, kaip reaguoti, kaip gyventi. Kiekvienas pasirinkimas – tai kūrinio potėpis tavo gyvenimo drobėje.

• Kai pasirenki atleisti – tu kuri erdvę meilės tekėjimui.

• Kai pasirenki tylą vietoje kaltinimo – tu kuri ramybės srovę.

• Kai pasirenki pasakyti “taip“ savo širdies balsui – tu kuri dvasinę jėgą, kuri keičia ne tik tave, bet ir pasaulį aplink.

Kūryba – tai ne tai, ką darai rankomis. Tai tai, ką renkiesi išreikšti savo buvimu.

Mane įkvėpusi lektorė Caroline Myss dažnai kalba, kad kūryba yra glaudžiai susijusi su gyvybine energija. Kai slopiname save, kai kartojame svetimus scenarijus, kai renkamės saugumą vietoje tiesos - kūrybinė upė ima džiūti. Atsiranda nuovargis, nerimas, ligos. Kūnas kalba tuo, ką dvasia stengiasi pasakyti: Tu negyveni savo gyvenimo. Bet kai renkiesi kurti iš savo autentiškumo – tavo kūnas ir dvasia pabunda.

Taigi, pasirinkimas – tai ne tik kelio pasirinkimas, bet ir gyvenimo kūrimas, būnant ne tik stebėtoju, bet ir aktyviu dalyviu savo realybės gimime.

@alla.budriene

Kūryba prašo pasirinkti nežinomybę

Tikroji kūryba visada kviečia į nežinomybę. Ji reikalauja paleisti kontrolę, leisti chaosui padaryti savo darbą. Tai – kelias be žemėlapio. Bet būtent čia slypi dvasinės jėgos šaltinis. Kiekvienas kūrėjas yra šiek tiek alchemikas – transformuoja baimę į grožį, skausmą į prasmę, tylą į formą. Kai leidžiame sau būti kūrėjais – net ir netobulais, neaiškiais, ieškančiais – mes sugrįžtame į tikrą ryšį su gyvybe.

Šiandien labai madinga “žinoti, ko nori“. Bet tiesa ta, kad kartais mes nuoširdžiai nežinome. Ir tai nėra problema. Tai gali būti kvietimas pabūti nežinioje, neapsisprendime, ne kaip klaidoje, o kaip procese, kuris brandina kažką gilesnio.

Neapsisprendimas nebūtinai yra ženklas, kad kažką darai blogai. Gal tai ženklas, kad tavo vidus ieško ne greito atsakymo, o tikro susitikimo su tuo, kas esi.

Tavo gyvenimas – tai tavo meno kūrinys

Kaip nori, kad jis atrodytų? Ne kitų akimis. Ne pagal lūkesčius. Ne iš baimės. O tavo paties - tavo sielos akimis.

Ar renkiesi kurti iš tiesos, ar iš baimės? Iš įkvėpimo, ar iš kaltės? Iš meilės, ar iš troškimo būti priimtam?

Tikrasis menas – tai gyvenimas, kuris liečia kitus savo autentiškumu. Tikrasis kūrėjas – tai tas, kuris renkasi gyventi sąmoningai.

Geštalto terapijos žvilgsnis: pasirinkimas kaip susitikimas su savimi

Noriu su jumis pasidalinti keletu Geštalto eksperimentų, kviečiančių į gyvą patirtį, vykstančią čia ir dabar ir pabūti su tuo, kas kyla viduje, kai stovime pasirinkimų kryžkelėje:

🌀 Eksperimentas: dialogas tarp dviejų vidinių dalių

Atsisėsk ramioje vietoje. Įsivaizduok, kad prieš tave yra dvi tuščios kėdės. Vienoje sėdi ta tavo dalis, kuri nori pokyčio. Kitoje – ta, kuri bijo, stabdo, saugo.

Gali kalbėtis garsiai, rašyti jų dialogą, arba išbandyti “dviejų kėdžių metodą“, sėdėdamas paeiliui kiekvienoje ir kalbėdamas iš tos dalies pozicijos.

Klausimai, kurie gali padėti:

• Ko tu nori?

• Ko tu bijai?

• Ką bandai apsaugoti?

• Ko tau reikėtų, kad galėtum pasitikėti pokyčiu?

Pajausk, ar tarp jų kyla daugiau supratimo. Ar gali išgirsti abi puses ne kovojant, o būnant liudininku jų vidinio dialogo?

🌀 Eksperimentas: ko dar nepasakei?

Paklausk savęs:

• Kam iki šiol neišdrįsau pasakyti "ne“?

• Kokį norą ar troškimą ilgai slėpiau nuo kitų (ir savęs)?

• Ką laiko mano gerklė, pečiai, pilvas?..

Jei nori – gali rašyti laišką žmogui, su kuriuo niekad nedrįsai atsisveikinti ar atvirai išsakyti, kaip jautiesi. Ne tam, kad jį išsiųstum, o kad išlaisvintum sustabdytą energiją.

Kartais tik išsakius tai, kas sulaikyta, mūsų viduje atsiranda vietos naujam pasirinkimui.

🌀 Eksperimentas: pasirinkimo pojūčiai kūne

Užsimerk. Įsivaizduok, kad jau padarei vieną pasirinkimą (pvz., pakeitei darbą, nutraukei santykius, atsisakei projekto, išvykai į kitą šalį). Leisk sau keletą akimirkų pabūti tame vaizde.

Paklausk:

• Kur mano kūne tai jaučiasi?

• Ar ši vizija suteikia daugiau erdvės ar spaudimo?

• Ką noriu padaryti spontaniškai (judesys, atodūsis, žingsnis atgal ar į priekį)?

Tada išbandyk su kita alternatyva. Stebėk, nevertindamas – tiesiog jausk. Kartais kūnas pasako daugiau nei visa analizė.

Pabaigai – tylus klausimas

Gal šiandien tau nereikia nieko spręsti. Gal šiandien pakanka tiesiog pabūti tame taške, kuriame esi – tarp ”taip“ ir “ne“, tarp noro ir baimės, tarp senos tapatybės ir dar negimusios naujosios. Ir galbūt šis pabuvimas – tai jau pasirinkimas. Pasirinkimas būti su savimi taip, kaip esi. Be spaudimo. Be prievartos. Kai būsime pasiruošę – pasirinkimas dažnai ateina pats. Ne kaip sprendimas. O kaip ramus vidinis žinojimas.

O pasakos, kaip archetipinis įspaudas mūsų psichikoje gali turėti ir visiškai kitą pabaigą, ir nebūtinai kiekviena kryptis turi baigtis nelaime ar savęs išdavyste. Galime leisti sau tikėti, kad pasaka viduje – tai ne bauginantis likimo testas, o gyvas mūsų sąmonės mitas, kurį galime kurti iš naujo.

Sukti į kairę nebūtinai reiškia pamesti galvą. Sukti į dešinę – ne visada reiškia netekti arklio, laisvės ar ateities. Kartais atsiranda trečias kelias – ne žemėlapyje, bet viduje. Kelias, kuris gimsta ne iš baimės, o iš suvokimo, kas aš esu.

Gal šiandien tavo pasakos puslapis dar tuščias. Gal dar tik lauki to ženklo, to pojūčio, to aiškumo. Ir tai – jau pasirinkimas. Leisti pasakai augti tavo ritmu.

Ir galbūt būtent tokiu būdu mes pradedame rašyti naują pasaką – tą, kurioje pasirinkimai veda į gyvybę, į gilų ryšį su savimi, į kelią, kurio dar nebuvo, bet kuris laukė, kol jį sukursime.

Pasirinkimus išgyvenanti,

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#apsisprendimas #autentiškumas #susitikimassusavimi #eksperimentai #pasirinkimas #gyvenimasbevertinimo #emocinėišmintis #būkpakankamas #vidinisaugumas #refleksija #jausmai #vidinispasaulis #terapija #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapija