top of page
Ieškoti

Kaip mes mylime?

  • Writer: Alla Budriene
    Alla Budriene
  • 02-13
  • 3 min. skaitymo
@alla.budriene
@alla.budriene

Kaip rašė žymūs geštaltistai I. ir M. Polsteriai, mes ateiname į šį pasaulį iš saugios, laikinos vienybės. Motinos įsčiose kurį laiką gyvename aplinkoje, kuri mus saugo ir nešioja. Tada ateina momentas, kai, nori nenori, turime ją palikti ir mokytis vaikščioti žeme, mokytis kurti santykį, mylėti... Kai nukerpama virkštelė, kiekvienas tampame atskira būtybe ir nuo tos akimirkos pradedame ieškoti kito, kad iš naujo patirtume vienybę per atsiskyrimą. Galbūt būtent šį paradoksą mes visą gyvenimą ir bandome išspręsti. Mes svyruojame tarp laisvės ir artumo. Tarp noro saugoti savo ribas ir ilgesio būti paliesti. Tarp "aš esu" ir "aš noriu būti su tavimi".


Kontaktas tampa tiltu:

Tarp manęs ir pasaulio.

Tarp manęs ir tavęs.

Aš liečiu tave.

Aš kalbu su tavimi.

Aš matau tave.

Aš šypsausi tau.

Aš prašau.Aš priimu.

Aš pažįstu.

Aš noriu.

Ir visa tai suteikia rezonansą mūsų egzistavimui. Nes tiesa paprasta ir kartais skausminga: AŠ esu vienišas. Ir kad gyvenčiau, turiu sutikti TAVE.


Vasario 14-oji – Meilės diena.

Šalia gėlių, žinučių ar vakarienių - galbūt šią datą galime panaudoti kaip pauzę. Pauzę paklausti savęs kažko svarbesnio nei "Ką mes mylime?"


 Kaip mes mylime?


Mylėti atrodo natūralu, beveik instinktyvu. Tačiau mūsų meilės būdas turi istoriją, jis turi atmintį. Mes mylime taip, kaip išmokome, mylime taip, kaip buvome mylėti, mylime tiek, kiek esame pajėgūs. Ir šiame procese svarbu ne tik žiūrėti į kitą, bet ir pažvelgti į save, kad galėtume būti laimingi ir atrasti SAVE meilėje.


Mes dažnai painiojame atvirą bendravimą su prielaidomis. Mes kažką pasakome… o kitas išgirsta visai ką kita. Mes patylime… ir tai interpretuojama. Tikimės, kad kiti atspės, ką jaučiame… ir nusiviliame, kai taip neįvyksta.


Kaip sakė Edmond Wells:


"Ką aš galvoju

Ką noriu pasakyti

Ką pasakau

Ką tu nori išgirsti

Ką tu manai girdįs

Ką tu girdi

Ką tu nori suprasti

Ką tu manai suprantąs

Yra dešimt galimybių nesusikalbėti.

Bet bent jau pabandykime."


Meilėje mes dažniausiai ginčijamės ne dėl to, kas iš tikrųjų vyksta, o dėl to, kaip mes tai interpretuojame. Mes tikime, kad pažįstame kitą, kad žinome, ką jis galvoja, ir savo ruožtu tikime, kad jis pažįsta mus ir supranta, ką galvojame mes.

Sveiki santykiai nėra apie "minčių skaitymą", jie yra apie aiškų kalbėjimą:

  • Apie savo poreikių išsakymą: "Štai kur aš esu." "Štai ko man reikia." "Štai kaip aš jaučiu."

  • Apie drąsą prašyti.

  • Apie lūkesčio, kad kitas tiesiog turi atspėti, paleidimą.


Tačiau mes bendraujame ne tik su kitais – mes kalbamės ir su savimi. Ir tas vidinis pokalbis yra lemiamas. Tai, kaip mes kalbame su savimi, gali mus sustiprinti… arba susilpninti. Galime sau leisti mylėti… arba nuolat sau kartoti, kad nesame pakankami. Galime atsiverti… arba užsisklęsti dar net nepabandę. Kartais mes nepasakome to, ko mums reikia, nes jau esame tai uždraudę sau viduje.

Meilė reikalauja minčių, žodžių ir veiksmų. Mylėti – tai būti darnoje su tuo ką jaučiu, ką sakau ir ką darau.


@alla.budriene
@alla.budriene

Fotografija mane išmokė kai ko esminio: žiūrėjimas keičia. Žiūrėti – tai meilės būdas. Būti matomam – tai jaustis mylimam. Vaizdas gali demaskuoti neteisybę, bet gali ir atskleisti grožį. Jis gali parodyti tai, ko nenorėjome matyti… arba priminti tai, kas yra vertinga. Tai yra atmintis, ryšys ir emocija. Būti matomam — tai jaustis egzistuojančiam kito akyse.

Pamenu vienu grupinio užsiėmimo metu, kuriame dalyvavome kartu su vyru, vedėjai davė pratimą: "Žiūrėti vienas kitam į akis kelias minutes". Nemoku nusakyti kiek įvairiausių jausmų kilo žvelgiant vienas kitam į akis. Nors santykiuose jau buvome virš 20 metų, po užsiėmimo vyras pasakė: "Turbūt pirmą kartą gyvenime tiek daug laiko žiūrėjau žmonai į akis." Po šio, kelias minutes trukusio užsiėmimo aš vyrą mačiau visai kitomis akimis ir jis mane taip pat.


Kai žiūrime į žmogų, kurį mylime, mes ne tik užfiksuojame jo veidą, akis. Mes fiksuojame savo buvimo su juo būdą: savo žvilgsnį, savo santykį, savo kontaktą. Ir čia kyla svarbus klausimas:

Kaip aš žiūriu į tą, kurį myliu? Ir kaip aš žiūriu į save, kai myliu?


Ši vasario 14-oji gali būti tik gestas: gėlės, saldainiai, vakarienė žvakių šviesoje... arba ji gali tapti proceso pradžia tyrinėjant savo meilės būdą.


Noriu pakviesti jus į kūrybinę fototerapinę MEILĖS kelionę, kurioje galėsite tyrinėti ne tik savo meilės kalbą, bet labiau pažinsite save ir savo partnerį. Šioje kelionėje nerasite patarimų, "kaip meilė turėtų atrodyti". Rasite klausimus, kurie atveria, pratimus, kurie keičia, meną, kuris įkvepia, ir psichologinius įrankius, kurie palaiko.


Tai kelias atrasti, kaip jūs mylite, kaip mylėti su didesniu sąmoningumu, didesne laisve ir iš tikrųjų mėgautis meile.


Nes mylėti – tai ne tik jausti.

Tai – žiūrėti.

Tai – kalbėti.

Tai – veikti.

Tai – rinktis.


Ir galbūt ši vasario 14-oji yra ne tik apie meilės šventimą…bet apie tai, kad ją iš tikrųjų pažintume ir ja mėgautumėmės: MYLĖTI.


Kviečiu susisiekti: budrieneala@gmail.com arba telefonu +37061817849


Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė





 
 
 

Komentarai

bottom of page