Geštalto psichoterapijos žvilgsnis į pasikartojančius gyvenimo scenarijus

Kodėl mes kartojame tuos pačius elgesio modelius, nors jie mums nenaudingi ar net žalingi?

Savo darbe dažnai girdžiu tą patį klausimą, išsakytą skirtingais žodžiais: "Aš juk suprantu, kaip reikėtų elgtis. Žinau, kas man sveika, kas brandu. Bet realioje situacijoje reaguoju visai kitaip. Kodėl?"

Tai vienas esminių klausimų psichoterapijoje. Ir atsakymas į jį slypi ne žinių trūkume. Dažniausiai žmogui netrūksta supratimo. Neretai toks žmogus galėtų pravesti ir pačiam psichoterapeutui paskaitą apie tai, kaip reikėtų daryti ar elgtis:) Jam trūksta laisvės nuo automatizmo.

Mes ne tiek gyvename, kiek kartojame

Geštalto požiūriu, žmogus nuolat siekia užbaigtumo. Tai, kas kažkada liko neįsisąmoninta, neišjausta ar neintegruota, sugrįžta – ne kaip prisiminimas, o kaip reakcija. Kūnas, emocijos ir protas vėl ir vėl bando "užbaigti" seną situaciją naujame kontekste. Todėl mes atsiduriame tuose pačiuose santykiuose, patiriame tuos pačius konfliktus, susiduriame su tais pačiais jausmais – tik keičiasi žmonės, aplinkybės, dekoracijos. Scenarijus lieka tas pats. Iš išorės tai atrodo kaip "nesėkmė", "blogas pasirinkimas", "likimo ironija". Iš vidaus – tai reaktyvinės atminties darbas.

Reaktyvinė atmintis: kai praeitis gyvena dabartyje

Didelė dalis mūsų elgesio nėra sąmoningi sprendimai. Tai – automatiniai atsakai, kylantys iš ankstyvų patirčių. Vaizdai, emocijos ir kūno būsenos, kurios kadaise buvo per intensyvios, kad galėtume jas išbūti, lieka "įrašytos" mumyse.

Svarbu suprasti: mes kartojame ne pačius įvykius, mes kartojame vidines būsenas.

Jei vaikystėje patyrėme grėsmę – ieškosime situacijų, kuriose kūnas vėl ją atpažįsta.

Jei patyrėme atstūmimą – būsime jautrūs bet kokiam atitolimui.

Jei meilė buvo susijusi su skausmu – santykiuose nuolat atsiras kančia.

Ne todėl, kad to norime.

O todėl, kad tai pažįstama.

Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Pirmasis – moters, kuri sako, kad nori mažiau naudotis telefonu. Ji sąmoningai suvokia, kad telefonas atima laiką, kad ji norėtų skaityti knygą, būti su savimi, skirti dėmesio kitoms veikloms. Ir vis dėlto ji vėl ir vėl pagauna save prie ekrano – dažnai net nepajutusi, kada jį paėmė.

Šioje situacijoje problema nėra telefonas. Telefonas čia tampa greitu savireguliacijos būdu. Kiekvieną kartą, kai jos kūne kyla trumpa, sunkiai įvardijama būsena – įtampa, tuštuma, nuobodulys, vidinis perėjimas tarp veiklų – kūnas automatiškai renkasi pažįstamą sprendimą. Telefonas suteikia momentinę stimuliaciją, saugų kontaktą be rizikos, galimybę nebūti su savimi per arti.

Nors protu ji žino, kad šis pasirinkimas jai nenaudingas, kūnas veikia greičiau nei sąmonė. Čia kartojamas ne pats veiksmas – telefono paėmimas – o vidinė būsena, kuri reikalauja iškrovos. Telefonas tiesiog tampa greičiausiu keliu ją "sutvarkyti". Ne todėl, kad moteris silpna ar nesąmoninga, o todėl, kad jos nervų sistema taip išmoko reguliuotis anksčiau.

Antrasis pavyzdys – moters, kuri visą gyvenimą kūrė santykius su vyrais, šalia kurių buvo daug įtampos, chaoso, priklausomybių. Jos partneriai gerdavo, santykiuose būdavo smurto, emocinio nestabilumo, nuolatinės grėsmės. Iš šalies gali atrodyti, kad ji "pasirenka netinkamus vyrus", tačiau geštalto požiūriu ji kartoja ne pasirinkimus – ji kartoja pažįstamą vidinę būseną.

Vaikystėje ji augo šeimoje, kurioje tėvas gerdavo ir smurtaudavo prieš motiną. Jos kūnas išmoko gyventi nuolatiniame budrume: stebėti nuotaikas, numatyti pavojų, būti pasiruošus. Tokia būsena tapo norma. Ji reiškė ryšį, artumą, "gyvenimą".

Kai vėliau ji ištekėjo už vyro, su kuriuo santykiuose ramu, nuspėjama ir saugu, jos nervų sistema atsidūrė visiškai nepažįstamoje teritorijoje. Nebeliko įtampos, prie kurios buvo įpratusi. Nebeliko nuolatinės mobilizacijos. Kūnas liko be pažįstamo reguliavimo mechanizmo.

Ir tuomet simptomai pasisuko į vidų. Atsirado ligos, nuovargis, nerimas ar kiti psichosomatiniai signalai. Ne todėl, kad šie santykiai buvo neteisingi. O todėl, kad kūnas nebeturėjo kur "išleisti" pažįstamų būsenų, kurios ilgus metus buvo laikomos normaliomis. Ramybė, kurios ji troško protu, kūnui tapo nepažįstama ir todėl – grėsminga.

Abiem atvejais matome tą patį mechanizmą: kartojamas ne elgesys ir ne situacijos, o vidinės būsenos, kurios kažkada buvo būtinos išgyvenimui. Kol jos nėra atpažįstamos ir integruojamos, žmogus lieka jų valdomas – net ir tada, kai sąmoningai nori gyventi kitaip. Terapijoje pokytis prasideda ne nuo bandymo "nebeimti telefono" ar "nebesirinkti tokių santykių", o nuo galimybės būti su tuo, kas kyla kūne čia ir dabar, ir pamažu mokytis naujo, saugesnio buvimo būdo, kuris nebėra grindžiamas nuolatine įtampa.

Kodėl "žinojimas" nepadeda?

Vienas dažniausių nusivylimų terapijoje – suvokti, bet nepajėgti keistis. Tai sukelia gėdą, savikritiką, jausmą, kad "su manimi kažkas negerai".

Tačiau problema ne valioje ir ne motyvacijoje.

Problema ta, kad žinojimas yra mūsų galvose, o reakcija – kūniška ir emocinė.

Kai aktyvuojasi senas vidinis vaizdinys, žmogus nebėra čia ir dabar. Jis tarsi akimirksniu grįžta į "ten ir tada". Kūnas reaguoja greičiau nei mintis. Vaidmuo įsijungia greičiau nei pasirinkimas.

Tokiu momentu žmogus:

• kalba ne dabartiniam partneriui, o praeities figūrai,

• gina save ne nuo realios grėsmės, o nuo senos,

• patiria jausmus, kurie nepriklauso dabartinei situacijai.

Jis nesąmoningai identifikuojasi su atmintimi.

Vaidmenys, kuriuos kartojame

Geštalto praktikoje dažnai matome, kaip žmogus automatiškai pereina į tam tikrus vaidmenis: aukos, gelbėtojo, agresoriaus, sustingusio vaiko. Šie vaidmenys – ne charakterio bruožai. Tai išgyvenimo strategijos, kažkada padėjusios prisitaikyti.

Problema atsiranda tada, kai:

• vaidmuo tampa tapatybe,

• reakcija pakeičia pasirinkimą,

• praeities logika taikoma dabartiniam gyvenimui.

Tada mes gyvename ne savo gyvenimą, o savo istorijos pakartojimą.

Kas yra gijimas geštalto požiūriu?

Gijimas nėra "blogų dalių atsikratymas". Tai – sąmoningumo išplėtimas. Kai žmogus vienu metu pradeda:

• jausti savo kūną,

• atpažinti emociją,

• girdėti mintį

Jis grįžta į stebėtojo poziciją ir šioje vietoje įvyksta esminis lūžis, suvokimas, kad "Aš nesu mano reakcija." "Aš turiu reakciją."

Tarp stimulo ir atsako atsiranda tarpas. O tame tarpe – laisvė rinktis.

Kodėl mes taip bijome būti čia ir dabar?

Buvimas dabartyje reikalauja drąsos. Nes tada:

• nebegalime slėptis už senų paaiškinimų,

• nebegalime kaltinti praeities,

• nebegalime automatiškai kartoti.

Čia ir dabar – tai vieta, kur reikia prisiimti atsakomybę už savo jausmus, ribas, pasirinkimus. Ne visi tam pasiruošę. Kartais saugiau likti pažįstamame skausme nei eiti į nežinomą gyvumą. "Man reikia dar tame pabūti", sako klientė, kuomet jos patiriamą būseną kviečiu atnešti į santykį su realybe. Ir aš gerbiu jos sprendimą, nes kartais tikrai reikia pabūti savo pelkėje, kol atsiras sąmoningas sprendimas iš jos išeiti.

Mes kartojame tuos pačius scenarijus, nes dar neatpažinome, kad gyvename iš atminties, o ne iš dabarties, kurioje galima taip pat saugiai būti, jausti, rinktis.

Alla Budrienė

Geštalto psichoterapijos praktikė

Jeigu jums patiko šis straipsnis, pasidalinkite savo įžvalgomis komentaruose. O jeigu manote, kad ši informacija sudomins ir jūsų draugus, tai kviečiu juo dalintis.

#letasgyvenimas #laisve #emocinelaisve #poliariskumai #chaosas #ribos #samoningumas #fototerapija #autentiškumas #susitikimassusavimi #ramybe #pasirinkimas #gyvenimasbevertinimo #emocinėišmintis #būkpakankamas #vidinisaugumas #refleksija #jausmai #vidinispasaulis #terapijavilniuje #terapijaonline #terapijauzupyje #gestaltas #ciairdabar #dekingumas #samoningumas #gestaltoterapija #psichoterapijavilniuje